Visuomenę informuojantys žmonės nuolat susiduria su nepatenkintais: ar per mažai parašė, ar ne apie tai, ar ne tuo kampu. Šįkart paaiškėjo, kad nepatenkintais tapo valstybės institucija, kuri turi daugiau svertų nei visi komentatoriai kartu sudėjus.
BNS paskelbė informaciją, kuri yra su slaptumo grifu. Viename šio nutekėjimo gale yra asmenys, oficialiai gaunantys tokias pažymas, o prie kitos – žurnalistai, kurie pažymą pagarsino. STT stvėrėsi žurnalistų, matyt, suvokdama juos kaip silpnesnę grandį, kurią pakedenus nebus realaus atoveiksmio, kaip nutiktų užkabinus ypatingo nedidelio rato pareigūnus ir politikus, turinčius prieigą prie tokios informacijos. Šitie gali ir iš darbo iškrapštyti, o žurnaliūgos palos ir nutils. Tyrimas bus atliktas, pastangos akivaizdžios, kalėdinės premijos garantuotos.
O jei norėtųsi išmesti patefoną, atsakykite sau, ar patiktų gyventi be žinių ir naujienų? Gal idealas būtų Šiaurės Korėja, kur groja vis tą pačią plokštelę? Aš turiu jai alergiją nuo LTSR laikų.
Šiandien Lietuvos žiniasklaida yra ne paklusnus grotuvas, o sarginis demokratijos šuo.
Saugodamas teisę į įvairovę, sargas nukenčia daugiausiai. Kenčia nuo lazdų, o labiausiai nuo siūlomų pyragų, kuriems kai kas neatsispiria ir pamiršta savo paskirtį. Pyragų ėmimas yra pats pavojingiausias užkratas, nes liga, maloniai šlamėdama, užpildo skrandį ir sudžiovina širdį į raukšlėtą kerpę. Su tokia širdimi kelio į visuomenės pasitikėjimą neberasi, ir tokie iškrenta iš gretų. Bet šįkart apie lazdas, kurios grūdina, jei neužplumpina.
Žiniasklaidą didžiąja dalimi išlaiko reklama, per kurios užsakymus ar ribojimus verslas gali nulemti galutinį išlaidų ir pajamų balansą. Jei verslui kyla noras šalia reklamos ploto gauti dovanų neliečiamybę ar teisę paveikti turinį, tuo jis kėsinasi į visuomenės teisę žinoti be slaptų tarpininkų. Demokratinės valstybės specialios institucijos privalo budriai šį lauką saugoti, kad per tokias įtakas jame nesuvešėtų privatūs ar kitų šalių interesai. Teisiškai įvertinti, pavyzdžiui, balsas.lt vokelių ir valdymo schemas valstybei būtų gerokai aktualiau, negu tyrinėti BNS žurnalisčių kompiuterius. Tačiau metai po Marijaus Širvinsko pasakojimų apie įslaptintą Darbo partijos ruporą rezultatų nesigirdi.
Kita priemonė gesinti žurnalistų entuziazmui yra teismai, kuriems skųstis dėl savo garbės ir orumo labiausiai mėgsta asmenys, nežinantys šių žodžių prasmės. Tuo užsiima ir kai kurios valstybinės įmonės, duodamos signalą, kad jų veikla yra ne žiniasklaidos reikalas. Dar galima žurnalistą apklausti, kad jam dingtų noras toliau domėtis tema, jei jis nenori gaišti laiką kabinetuose.
Apklausiamas Tomas Janeliūnas, apklausiama Loreta Laučiuvienė, ko jie lankėsi Prezidentūroje. Ar STT agentai įsivaizduoja, kad slaptos informacijos einama, oficialiai užsiregistravus lankytojais? Galbūt pagal procedūras jiems reikia tokias apklausas atlikti, bet veiksmų mastas žurnalistų atžvilgiu jau toks, jog akivaizdu, kad košiama tinklu apgraibomis ir net nesitikint, kad kas nors įklius.
Prokuratūros prašymą imtis žurnalistų patenkino ne eilinis teisėjas, o Vilniaus apylinkės teismo pirmininko pavaduotojas Gediminas Viederis, šią vasarą jau sublizgėjęs, kai sužlugdė prokurorų atliktą darbą ir, ignoruodamas Europos arešto orderį, paleido tarptautinį nusikaltėlį, kuris kaipmat pasislėpė. Tada G. Viederis aiškino, kad geriausiai mokomasi iš savo klaidų. Šįkart, galbūt stengdamasis išsipirkti prieš prokuratūrą, jis vėl užlipo ant grėblio. Jis įpareigojo liudytojus atskleisti informacijos šaltinį, nutekinusį valstybinę paslaptį.
Ar jums naujiena, kad Rusija vis stengiasi mums kiaulę pakišti, kad Lenkų rinkimų akcijos veikėjų antivalstybiniai kurstymai tenkina Kremlių? Paversti tai valstybės paslaptimi gali tik pareigūnai, siekiantys padaryti įspūdį kuo storesniu aplankalu su grifu „slaptai“. Tokios slaptos pažymos tarnauja kaip rimto turinio pakaitalas, atskleisdamos mums, kad dalis lietuviškų slaptųjų tarnybų veiklos yra panaši į spektaklį atsakingam žiūrovų ratui.
Juokinga viskas atrodo tik tol, kol žiūrime į kratų virtinę iš Lietuvos. Visai nejuokingai atrodo žvilgsniui iš toliau. Kada atmetamos visos detalės, lieka nuogas faktas apie kratas, poėmius ir apklausas. Ir šio įvykio šviesoje jau visai kitaip galima pateikti „Pervyj Baltijskij Kanal“ uždarymą, kurio likimas Rusijos premjerui pokalbyje su Algirdu Butkevičiumi rūpėjo labiau nei nepagrįstas lietuviškų pieno produktų importo sustabdymas.
Pieno karas parodė Lietuvą tarptautinėje arenoje kaip lygiavertę ES valstybę, o su šiuo žurnalistų persekiojimo skandalu mes patyrėme didelę žalą, sukeldami abejonių, ar esame visavertė demokratija. Tolesnis klausimas: ko verta tokia valstybė kaip advokatė Rytų partnerystės šalims, kurios dar neatitinka europietiškų standartų? Toks tokį stumia, kaip sakoma?
Žurnalistus pavertus žurnaliūgomis ir pradėjus juos dusinti kaip atpirkimo ožius, drauge su žiniasklaidos nuvertėjimu nuvertėja ir valstybė, nesugebanti branginti žodžio laisvės. Kai JAV nutekėjo informacija apie pasiklausymus „Votergeito“ viešbutyje ir dėl to teko atsistatydinti prezidentui Ričardui Niksonui, nė vienas žurnalistas nebuvo kaltintas paviešinimu sukėlęs grėsmę valstybės saugumui. Kitu atveju, „Washington post“ pasitarė su specialiųjų tarnybų atstovais, ko, vardan valstybės saugumo, tikrai negalima skelbti iš Edvardo Snowdeno duotos informacijos. Jei savos lietuviškos patirties neužtenka, patartina plėsti akiratį ir mokytis iš demokratinių valstybių.