Šią sceną įsivaizduoju iš vaikystėje skaitytų knygų apie kilniuosius indėnus, gyvenančius su gamta ir nepajėgiančius atsispirti užgriuvusiai godžiai baltųjų lavinai.
Žygaičių bendruomenė negyvena vigvamuose, jie nedžiovina mėsos žiemai po sėkmingų medžioklių ir nesistebi jokiais šiuolaikinės civilizacijos pasiekimais. Kada žiniasklaida rodo to krašto žmones su visokiais antiskalūniniais plakatais prie valstybės įstaigų, gali susidaryti vaizdas, jog protestuotojai atsilikę laike ir nesupranta, kas yra modernus pasaulis. Daug kam ima kilti įspūdis, tarsi tai iš kažkokių dūminių pirkių išlindę piliečiai, tokiu būdu siekiantys išsireikalauti kuo didesnės naudos sau už skalūnų gavybą jų žemėse.
Todėl nusprendžiau pats nuvažiuoti ir pažiūrėti vietoje, kas gi tie aršūs žemaičiai. Dabar, sėdęs rašyti, turiu šią temą padalinti į dvi dalis, kurių pirmąją pateikiu jums.
Nuo vasaros lankiausi tame krašte keletą kartų. Jis mane sužavėjo. Jei visa Lietuva atrodytų kaip Žygaičių apylinkės, mes būtume kaip Šveicarija.
Rugpjūčio mėnesį ten buvau sekmadienį, bet keliais zujo žemės ūkio technika, dūzgė laukuose. Ne Sovietų Sąjungą menantys „Belorusai“, o modernūs vakarietiški traktoriai, ne virvutėmis suraišiotos „Nivos“, o „John Deere“ kombainai su kondicionuotomis kabinomis.
Štai kuo gali tapti Lietuva, jei sujungsi žmonių darbštumą ir ES paramą. Mano akys, labiau pripratę prie Vilniaus krašto pilkumos, matė jau veikiančią ateitį, apie kurią kaip apie viziją nesiliaujama šnekėti iš aukštų tribūnų. Reikėjo įsižnybti, kad patikėtum, jog esi ne Vakarų Europoje. Darbu sukurta gerovė pradeda atsispindėti statistikoje: Lietuvoje gyventojų mažėja, o Žygaičių seniūnijoje 2012 gimstamumas viršijo mirtingumą.
Krašto gyventojų gerovės stuburą sudaro jau žilstelėjusi maždaug penkiasdešimtmečių karta, kurie per kelis dešimtmečius sunkiu kasdieniu darbu sugebėjo paversti savo atgautas valdas tvirtais ūkiais. Pamatę tėvų triūso rezultatus, iš Airijų ir Anglijų grįžta jų vaikai ir jungiasi prie verslo namie. Įkvėpta pavyzdžio, ūkininkavimo imasi ir jaunesnė karta.
Iki protestų prieš skalūnus Žygaičių apylinkių gyventojai ramiai žiūrėjo į projektus jų žemėse, kurie svarbūs visam kraštui. Kai „Lietuvos dujos“ tiesė dujotiekį, buvo išpjauta šimtai medžių, bet niekas už juos kryžiumi negulė.
2008 Žygaičių seniūnijoje, Leikiškių kaime, pradėjo veikti pagal ES standartus įrengtas visos Tauragės apskrities sąvartynas. Vietiniai sako, jog jie supranta, kas yra būtina, ir todėl nepriešgyniauja. Kada Aukštupiai atsiduria pavėjinėje Leikiškių pusėje, kvapelių atneša, bet Jonas Dragūnas, auginantis per 200 mėsinių galvijų, juokiasi, kad jo, kaip rūkančio, silpnesnė uoslė, ir užuodžia tik žmona. Su tuo gyventi galima, sako jis, nes sąvartynas yra būtinybė, reikalinga apskričiai. Kas kita – skalūnų gavyba, kuri sugriaus jo sukurtą gyvenimą.
Iš pradžių nebuvo priešinimosi ir dėl skalūnų. Apylinkėse bandomieji gręžiniai daryti dar sovietiniais laikais, jais nenustebinsi. Aš labai abejoju, ar tai kas nors iš žygaitiškių horizonte pastebėjo „Chevron“, bet triukšmas prasidėjo būtent tada, kai planuojami darbai pradėjo konkretizuotis ir amerikiečių kompanijos investicijos Lietuvoje pasirodė galimos.
Pradžia buvo tipiškai lietuviška: sutartis dėl 2D seisminių tyrimų su žemės savininkais 2012 rudenį važiavo sudarinėti ne tie, kurie darbus atliks ir kurie galėtų paaiškinti, kas ir kaip vyks, o pasamdyti vietiniai, temokantys išgauti parašą. Toks slapukavimas sukėlė įtarimų. Kai kuriems kilo abejonių. Miglota pradžia davė savo rezultatus: kaip dabar atrodo kai kuriems bendruomenės aktyvistams, būtent ūkininkė iš Kęsčių Pranciška Ramanauskienė atkreipė dėmesį į pavojingas sutarties vietas. Parodė vienam, parodė kitam, ir suvilnijo.
Mano gautuose sutarčių pavyzdžiuose numatyta 500 litų kompensacija už 1 ha dobilienos. Visi matė, kokius maurynus po savęs paliko dujotiekį tiesusios ir viską po savęs sutvarkyti žadėjusios „Lietuvos dujos“. Iki šiol ten dobilai neauga. Bet ne suma papiktino žmones.
Žygaičių seniūnijos žemės tinkamos ūkininkavimui dėl melioracijos. Prieš gerus 50 metų po žeme suklotas keramikinių melioracijos vamzdelių drenažas. Vamzdelius pažeidus, per metus kitus žemės užpelkėtų. Kilus šurmuliui, sutartyje atsirado prierašas ranka: atkurti pažeistą melioracijos sistemą.
„Minijos naftos“ atstovas, kuris yra ir „LL investicijų“ atstovas, kuris tokiu būdu yra ir „Chevron“ partneris, ir man mušėsi į krūtinę, jog sutartyje numatyta per 10 dienų išmokėti nuostolių akte nurodytą sumą. Tačiau jis gudriai nutylėjo, kad pagal sutartį žala nustatoma per 10 dienų nuo lauko darbų pabaigos. O suardytos melioracijos požymiai taip greitai nepasireiškia. Negiliai gulinčius vamzdelius gali sutraiškyti sunki technika.
Negaudami informacijos, žmonės ėmė patys šviestis, kas čia į jų žemę lenda. Prisiminta, jog sovietmečiu po žeme sprogdindavo. Nuspręsta, kad taip bus ir šįkart, o nuo sprogimo bangų sutrupės keramika, ir žmones maitinantys laukai virs užpelkėjusiais dirvonais. Kas žino, kas yra „2D seisminiai tyrimai“? Iš nežinojimo kyla baimė. Niekas nesiteikė išaiškinti, jog šiuolaikinėms technologijoms trotilo nereikia.
Atvirkščiai – apylinkėse apsireiškė „LL investicijų“ atstovas Bronius Radeckas, įgaliotas pasirašyti sutartis, ir užsipuolė abejojančius gyventojus grasinimais blogomis pasekmėmis, jei jie nepasirašys. Kęsčių bendruomenės pirmininkė Laima Sugintienė tiksliai prisiminė, kad skalūnų žvalgybos priešininke ji tapo 2012 gruodžio 18 d., kada išklausė B. Radecko pažadus užtampyti visus nepasirašančius po teismus. Esą vietinių spyriojimaisi nieko verti, o už naftininkų oho kokie pinigai stovi.
Geriau žemaičių negąsdinti. Jie niekada nieko nebijojo, ir šįkart užsispyrę nutarė: ginsimės. Gynėjus suvienijo tikėjimas, todėl moksliniai argumentai jų nebeveikė, tik dar labiau stiprino įsitikinimą, jog juos ir jų pasirinktą gyvenimo būdą norima paaukoti vardan svetimų tikslų. „Profesoriai yra kaip muzikantai vestuvėse,“ sako jie. „Kas moka, tam ir groja“.
Vyriausybė irgi ragino žygaitiškius nusiraminti, o lygia greta kažkas iš tos pačios Vyriausybės jiems sakęs, jog prie skalūnų gavybos pagal ES įstatymus jų ūkiai neteks ekologinių ūkių statuso. Su statusu dings ir tam skirtos išmokos, mažės produkcijos kaina. Vienas pasiturintis ūkininkas man sakė rimtai galvojantis viską skubiai parduoti, tik širdį dėl to labai skauda.
Aplinkosaugininkais irgi nepasitikima. Paskutinis jų kvailumo pavyzdys vietiniams, kad jie šią vasarą draudė žmonėms pasirinkti žuvų iš nuleisto tvenkinio ir saugojo, kol jos pašvinko.
Žygaičių atveju Lietuvos valdžia gavo pamokantį pavyzdį, kur veda nuolatinis žmonių mulkinimas, pažadų netesėjimas ir solidarumo nebuvimas. Anksčiau ar vėliau, kai nebelieka kur trauktis, kyla valinga priešprieša.
Pavyzdį gavo ir kitos Lietuvos bendruomenės, kurių dauguma vis dar galvoja, kad prieš valdžią nepapūsi. Politikai, kurie jaučiasi galintys išdarinėti, ką nori, greitai gali tapti iš apačios pratrūkusių nuotaikų įkaitais. Ir nebūtinai tos nuotaikos lems geriausius sprendimus valstybei.
Žygaičių seniūnija patirties apie pažadus sėmėsi iš vėjo jėgainių statybos kaimyninėje Lauksargių seniūnijoje. Ten buvo supirktos ar išnuomotos žemės už dvigubą kainą, neaiškinant tikslo, ir kai kuriems gyventojams pašonėje išdygo žaliosios energetikos malūnai. Neliko jokių sanitarinių zonų. Kai sparnai sukasi, sklinda nepaliaujamas duslus šiugždėjimas.
Dabar daugelis įsitikinę, jog vėjo jėgainės skleidžia kenksmingus dažnius, nuo kurių krinta gyvūnai ir prastėja žmonių sveikata. Antra vertus, vėjininkų sukeltos žemės kainos realiai padidino ūkininkų žemės mokesčius. Iš žadėtos paramos bendruomenei viena vėjo energetikos įmonė paskyrė 5000 litų Naujiems metams, o kitos net į kalbas nesileidžia.
Aplink Žygaičius dabar vėl kažkokie statytiniai supirkinėja žemes padidinta kaina. Kažkas – ne vietiniai – sodina žilvičius biokurui, kuris, pasak žaliųjų, išgelbės Lietuvą. Ūkininkai sako, kad žilvičiai – dar viena grėsmė jų laukams, nes medžių šaknys sutrupins keramikinę melioraciją, ir žemės ūkis sunyks. Vėl jokio dėmesio iš atsakingų pareigūnų nesulaukiama, o žemdirbių pelnai mažėja, nes kyla žemės kainos vidurkis, o su juo kartu auga mokesčiai.
Važinėdamas ir kalbėdamasis su žmonėmis, pastebėjau vieną ypatybę – didžiausi skalūnų priešininkai yra tvirti ūkininkai, nuo ryto iki vakaro plušantys žmonės. Tik kai kurie jų dūsavo, jog prieš valdžią nepapūsi. Tačiau atsidusę vėl pūtė.
Skalūnų gavybai pritarė mažažemiai, be šeimų, prie tinginio. Šie būtų nieko prieš išnuomoti savo sklypus ir nieko neveikti. O Petras Kleinaitis iš Kęsčių, jau užauginęs sūnų sau į pamainą, rodė man derlingas išpuoselėtas žemes aplink ir sakė, kad jis pagalvoja, kuo tai pavirs, kada išdygs gręžiniai, kada laukus suraižys keliai sunkvežimiams tarp verslovių. Ir jo anūkai, atėję pas jo kapą, sakys: „Senoli, senoli, ką tu padarei“. Ir nebus kaip atitaisyti.
Skalūnus tragedija vadina ir jaunas ūkininkas Linas nuo Sartininkų. Jo nuomone, visus reikalavimus galima apeiti. Sykį jį jau apgavo mobiliojo ryšio operatorius kiemo pakraštyje pastatęs retransliatorių už 1000 litų kompensaciją. Dabar Linas jau sako, kad retransliatorius kenkia jo, o ypač jo mažų vaikų sveikatai, tačiau jį nukelti toliau į laukus kainuotų pusė milijono litų. „Jei čia pradės su skalūnais, mes emigruosime,“ sako jis. Ir išmintingai pastebi, kad tos dujos po žeme niekur nedings, tad nėra ko taip skubėti, – vėliau jos gal bus naudingesnės Lietuvai.