Anksčiau dominavo prekyba prekėmis, turtingas buvo tas, kuris turi daug paklausios produkcijos, šiandien prekiaujame paslaugomis ir pažanga. Vis dažniau nuomojamės automobilius ar kitus daiktus, o darbuotojai vertinami ne tie, kurie turi daug žinių ar kelis diplomus, bet pirmiausia mokantys įgytas žinias pritaikyti ir gebantys laiku priimti sprendimus.
Kad būtent tokie darbuotojai dabar reikalingiausi, gerai parodo ir nukarūnuotos „Nokios“ arba kitų technologijų gigantų istorijos. „Kodak“ buvo fotografijos pradininkas, šiandien jo nebelikę. 2000 m. populiariausių mobiliųjų telefonų trejetuke karaliavo „Nokia“, „Motorola“ ir „Ericsson“. Šiandien dominuoja „Samsung“, „Apple“ ir LG. Tai puikiai iliustruoja, kad šiandien laimi ne didžiausi, o greičiausi. Laimi tie, kurie geba geriausiai įvertinti situaciją ir rasti kūrybiškus sprendimus jai pakeisti.
Mūsų ekonomikos ateitį veikia ir demografinės aplinkybės. 2040 m., „Eurostat“ prognozėmis, turėsime tik 2 mln. gyventojų. Tais pačiais metais vaikų skaičius sieks apie 270 tūkst. vietoje daugiau nei 800 tūkstančių, kuriuos turėjome Nepriklausomybės pradžioje.Tuo pačiu metu darbo jėga, kuri dirbs, vartos, mokės mokesčius ir išlaikys likusią visuomenės dalį, sieks tik 1,1 mln. Tokios demografinės prognozės yra labai nejaukios, tačiau turime joms ruoštis ir, pirmiausia, pradėti ruošti kūrybingus žmones, darbo jėgą, kurie galės prisitaikyti ir efektyviai dirbti.
Šiandien mes turime gebėti ruošti vaikus ne tik su aiškiu ir visapusišku žinių bagažu, bet ir mokėjimu prisitaikyti, mąstyti, būti versliems. Nebėra tokio dalyko kaip aiški ir nuspėjama ateitis, kiekvienas turi būti kūrybingas, mokantis ir gebantis rasti sau nišą, mokėti rinkai pasiūlyti tokius produktus ar paslaugas, kurių nuolat reikėtų.
Šiandien darbdaviai, bendraudami su universitetus baigusiu jaunimu, labiausiai pasigenda gebėjimo priimti sprendimus ir mąstyti analitiškai. Ir taip prieiname prie to, kad norint didesnės pažangos turime šiandien keisti švietimo sistemą. Kur mokytojas – esminė, kertinė figūra. Ar jų ruošimas atitinka vaikų ir visuomenės poreikius? Ar teisingai atlyginama už jų darbą? Ar turime programas, kuriomis ugdomos tos savybės, kurios vėliau lems vaikų galimybes užsitikrinti ateitį?
Šiandien pats metas pradėti diskusiją apie mokytojo prestižo kėlimą, mokyklų vadovų skyrimo depolitizavimą ir švietimo sistemos perorientavimą taip, kad šiandienos vaikai po kurio laiko nesunkiai galėtų sau užsitikrinti ateitį.
Šis pranešimas buvo skaitytas konferencijoje „Lietuvos švietimo sistema: ar pateisinami visuomenės ir verslo lūkesčiai?“