Praėjus 240 metų nuo A. Smitho pasakytų žodžių, kalbėdami apie progresą, pirmiausia minime įmonių procesus, technologines permainas, bet tiek pat svarbūs yra procesai valstybėje, visuomenės požiūris ir mūsų visų veiksmų visuma, dar kitaip apibrėžiama kaip mentalitetas – kaip mes priimame tuos, kurie nori kažką kurti, veikti ir prisidėti prie A. Smitho paminėto „bendrojo pyrago“. Vienas iš svarbiausių aspektų – iniciatyvą svarbu palaikyti tiek asmeniniu, tiek valstybės lygiu.
Tolima, bet svarbi sąsaja, kad dažnas emigrantas kalba apie palaikymo ir emocinio saugumo stygių Lietuvoje, dėl kurio emigravo.
Pagarba kuriantiems
Komunizmas, kuris bandė su šaknimis išrauti mūsų gebėjimą savarankiškai mąstyti, pasirūpinti savimi ir savo šeima, deformavo mūsų genetinį kodą, todėl iki šiol daugelis turi tikėjimą, kad valdžia turi visais pasirūpinti. Vis dar daugelis iš mūsų susidūrę ir nusivylę netobula (kaip ir visur kitur) sistema, pradeda ilgėtis laikų, kai buvo beteisiai piliečiai, vietoje to, kad pasinaudotų demokratijos suteikta teise tą sistemą keisti. Ir kartu kurti valstybę, kurioje norėtų gyventi jie patys ir jų vaikai.
Socialistinio mąstymo padariniai, kuriais dar yra infekuota ne viena mūsų karta, neleidžia pripažinti, kad kapitalizmas plačiąją prasme yra pagrindas kurti pridėtinę vertę visos visuomenės labui ir valstybės pažangai. Požiūris į verslą didžiąją dalimi priklauso ir nuo žmogaus amžiaus, jaunoji karta net neįsivaizduoja, kad visuomenės progresas įmanomas be verslo dalyvavimo vienokia ar kitokia forma, todėl jie verslą priima kaip neatsiejamą šios bendruomenės gyvenimo dalį. Vyresnioji karta, kuriai verslas visada asocijavosi su neigiamu požiūriu ir procesais, dažnai linkusi manyti, kad valstybės gerovė pirmiausia priklauso nuo sąžiningų politikų, kuriems užtenka nevogti. Akademinės bendruomenės daliai atrodo, kad dirbti kartu su verslu, bendradarbiauti su verslu yra kažkas gėdingo, nes tu tokiu būdu išduodi savo vertybes.
Beveik prieš tris dešimtmečius įsivaizdavome, kad sukursime rinkos ekonomiką ir gėris atsiras savaime, kurį visuomenė tiesiog teisingai pasidalins arba sąžiningi politikai visiems teisingai atseikės ir tiek užteks saugiam ir laimingam gyvenimui. Deja, bet rinkos ekonomika taip neveikia. Dirbančius ir darbo vietas kuriančius žmones mes tebevadiname spekuliantais ar vertelgomis, suponuodami, kad jie yra tiesiog nesąžiningi, sukčiai ir verti mažiau visuomenės pagarbos nei kiti.
Ta pati nepagarba tenka ir mūsų jaunajai kartai, kuri baigė mokslus užsienio universitetuose, kurie neturi komunistinio geno ir gali sukurti tą proveržį, kurio nesulaukiame iš senosios kartos politikų. Bet ir jiems mes nesuteikiame tos reikalingos pagarbos ir laisvės.
Tokį požiūrį labai dažnai skiepijame ir vaikams mokyklose, vietoje to, kad jiems būtų išaiškinti rinkos ekonomikos principai ir verslo pradžiamokslis. Ar vaikai, kurie mokomi piktintis sistema, o ne ją keisti, vaikai, kurie mokomi jaustis bejėgiais ir tikėti, kad jų šalies ir jų pačių ateitis – politikų rankose, gali sukurti klestinčią šalį? Greičiau jie tampa populistų elektoratu arba darbo jėga užsienyje.
Tam turime ugdyti jaunus žmones, kurie save matytų kaip pajėgius, kūrybingus žmones, kuriuos visuomenė ir valstybė apdovanoja už iniciatyvą.
Verslas į visuomenės švietimą ir pilietiškumą turi investuoti daugiau
Prie ko atveda rūpestis tik savo reikalais? Prie visuomenės aptingimo ir primityvėjimo, o tai sukuria sąlygas ateiti į valdžią populistams, kurie naudojasi žmonių neišmanymu ir patiklumu. Todėl verslas, matydamas šiuos procesus, negali rūpintis tik savo reikalais ir investuoti tik į įmones. Jo matymas turi būti platesnis. Rūpestis stabilia valstybe turi būti toks pat, kaip rūpestis savo įmone.
Mes turime investuoti į žmones, kad jie išmoktų naudotis demokratijos teisėmis, kovoti su sistemos apraiškomis, jeigu jos nepatinka ar netenkina. Turime kalbėtis su visais, kad rinkimuose nenugalėtų populistai.
Populistinis apsimestinis rūpestis žmonėmis jau dabar duoda savo karčius vaisius. Daugelis matome, kokios diskusijos verda socialiniuose tinkluose: „Laisvos rinkos institutas, investuotojai, pramonininkai moko mus kaip reikia daugiau dirbt, jog galėtume gerai gyvent. Gal pabuskim iš tos neoliberalų sugalvotos darbo spekuliacijų ekonominės vergovės koncepcijos? Sėkmingos valstybės eina kaip tik priešingu keliu, trumpina darbo dieną. Laikas mažiau dirbt ir daugiau reikalaut!“ – tokių ir panašių nusiteikimų tik daugėja.
Ar susimąstome, kad populistiniais pažadais, dalijamais lengva ranka vardan reitingų, mes patys skatiname ir auginame iš pašalpų gyvenančią kartą? Mes naikiname žmoguje suvokimą, kad žmogus kryptingai ir sąžiningai dirbdamas gali pats sau susikurti gerbūvį.
Situacija dar ilgai nepasikeis, jeigu sąlygos verslui, ypatingai vidutiniam ir smulkiajam, išliks tokios kaip dabar. Statistika byloja pati už save – 95 proc. Lietuvoje gyvena samdomajame režime, t. y. dirba viešajame sektoriuje arba samdomą darbą ir tik 5 proc. dirba sau. JAV mokslininkų apklausa parodė, kad 73 proc. amerikiečių yra įsitikinę, kad jiems sėkmę garantuoja sunkus darbas (58 proc. mano, kad laisvė veikti ir valstybės nesikišimas), tuo tarpu 76 proc. lietuvių mano, kad vienokia ar kitokia forma jais turi pasirūpinti valstybė. Matydamas šią statistiką supranti, kodėl verslas Lietuvoje yra priešas ir antagonizmas.
Vakarų Europos valstybėse 80 proc. darbo vietų yra kuriama smulkaus ir vidutinio verslo, t. y. Žmonių, dirbančių sau. Situacija pasikeis tik tada, kai politikai ir visas mūsų biurokratinis aparatas nustos priešinę verslą ir visuomenę, kai bus sukurta paskatų sistema plėtotis smulkiajam ir vidutiniam verslui, kai žmogui bus sudarytos sąlygos savarankiškai dirbti ir užsidirbti.