Dar kitaip ir netgi dažniau tiltas buvo vadinamas Felikso Dzeržinskio, nes žiauriojo bolševikinės Rusijos saugumo vado vardu buvo pavadinta per šį tiltą einanti gatvė.
Ar žaliojo vardo kamufliažas šias visiškai neatsitiktines dedikacijas gali paslėpti? Vaizdo kameromis saugomos sovietų ideologinės skulptūros šnabžda ką kita. Pavyzdžiui, apie ištikimybę praeičiai ir ateičiai. Neatsitiktinis tuometinis pavadinimų pasirinkimas nėra nubraukiamas lengvu mostu. Juk Feliksas Dzeržinskis – ne koks Leninas. Pagarba gimnazistui iš Vilniaus ir neprilygstamajam bolševikinės Tarybų Rusijos represinio saugumo vadui yra neišdildoma. Net ir Nepriklausomos Lietuvos sostinėje. Kokia žaismė! Kokios nuostabios potekstės, kai Lietuva pirmininkauja Europos Tarybai. Koks nuostabus šypsnys perkreipia Felikso griežtai mąslųjį veidą.
Ir vis dėlto 1993 metų sausio 28 dieną šis tiltas buvo skubiai įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių sąrašą kaip „Žaliasis tiltas”. Iš tiesų reikėjo skubėti, nes vėliau tokių palankių aplinkybių pervadinti po karo Leningrade suprojektuotą Vilniaus „išvaduotojų” tiltą su visomis komunistinio naujo žmogaus skulptūrinėmis kompozicijomis į „Žaliąjį”, kuris buvo susprogdintas 1944 metų iš liepos 6-osios į 7-ąją, galėjo ir nepasitaikyti. Koks tada būtų Felikso veidas?
Dar yra tiesiog „Tilto" duomenys: unikalus kodas 16900, seni kodai - registre G148K1, Lietuvos Respublikos paminklų sąraše - IV1144; įregistruotas 1993-07-13; priklauso kompleksui 8048 „Žaliasis tiltas su skulptūromis”; atsiradimo data 1952 m.; autorius - G.Popovas. Dokumentas dėl pripažinimo valstybės saugomu 2005-04-29 Nr. ĮV-190, priimtas Lietuvos Respublikos kultūros ministro. Visus šiuos „Tilto” duomenis rasite Kultūros vertybių registro internetinėje nuorodoje.
Meilė Černiachovskiui ir ištikimybė Dzeržinskiui
Sovietmečiu šį šlovingiausią sovietų simbolį Vilniaus centre miestiečiai ir valdžia oficialiai vadino jo tikruoju vardu - Černiachovskio, bet šnekantis tarpusavyje dažniau vadinome Dzeržinskio tiltu. Abu šie vardai yra neatsitiktiniai. Ideologinės pergalės „šlovingųjų išvaduotojų” tiltą iš karto po karo vietoj sugriauto ėmėsi suprojektuoti Leningrado projektavimo institutas „Projektstalkonstrukcija”. O kaip „išvadavimo dovaną” naujosios Tarybų Lietuvos Respublikos sostinei šį tiltą statė rusų kariuomenės inžinerinis dalinys.
Uoliausi ir pavyzdingiausi Lietuvos skulptoriai „sąžiningai” sukūrė keturias skulptūrines kompozicijas Černiachovskio-Dzeržinskio tiltui jo iškilmingo atidarymo proga 1952-aisiais. Ir iki šiol jos kelia nuostabą jautresniam praeiviui savo ryškiai ideologiniu sovietų „naujo žmogaus” menu, taip pat vis dar kelia maištą tarp „saugančiųjų” ir „griaunančiųjų” skulptoriaus Broniaus Pundziaus rusų karius „Taikos sargyboje”, Juozo Mikėno ir Juozo Kėdainio tarybinius studentus „Mokslo jaunimas”, Napoleono Petrulio ir Broniaus Vyšniausko komunizmo statytojus „Pramonė ir statyba”, Bernardo Bučo ir Petro Vaivados tarybinių ūkių darbininkus „Žemės ūkis”.
Pirmasis ir oficialusis tilto pavadinimas buvo skirtas įamžinti generolui Ivanui Danilovičiui Černiachovskiui (1906-1945), jauniausiam tarybinės armijos generolui, 3-iojo Baltarusijos fronto vadui, kuriam vadovaujant vokiečiai buvo išstumti iš Lietuvos. Už šiuos ir visus kitus nuopelnus Lietuvos „išvaduotojas” jaunasis generolas, žuvęs fronte 1945 metais, buvo palaidotas pačiame Vilniaus centre jo garbei suprojektuotoje Černiachovskio aikštėje su didingu skulptūriniu paminklu.
Kaip tik į šią aikštę ir vedė tiesi linija nuo juodojo sovietinių architektų Leningrade pokariu specialiai Vilniui suprojektuoto „išvaduotojų” tilto su įžymiomis jau lietuvių skulptorių „sąžiningai” sukurtomis tarybinių karių išvaduotojų bei kitomis pavyzdingai sovietinio žmogaus-komunistinio naujadaro skulptūrinėmis kompozicijomis. Labai juodomis, labai didelėmis, o dabartiniams paveldosaugininkams, paminklosaugininkams, dailėtyrininkams ir net architektams - dar ir labai gražiomis, itin vertingomis bei puošiančiomis „Žaliąjį” tiltą. Ir visai nieko bendra neturinčiomis su kažkokia ideologija, kažkokiu sovietmečiu, kažkokiu komunizmu, kažkokiomis saugumo represijomis. Koks vis dėlto nuostabus Felikso Dzeržinskio šypsnys.
Jaunesniems galima priminti, kad šiandien vietoj 1993 metais išvežto į Rusiją juodojo generoliško skulptūrinio koloso toje pačioje vietoje įkurdinta ne mažiau patetiška Lietuvos nepriklausomybės dainiaus Vinco Kudirkos skulptūra, o aikštė dabartinėje Gedimino gatvėje atitinkamai pervadinta. Generoliški palaikai taip pat išvežti ir perlaidoti Maskvoje, tad gąsdintis išvaduotojo šmėklos turbūt nereikėtų.
Kodėl Vilniuje tiltas buvo vadinamas Dzeržinskio vardu? Galbūt atsakymą rasite Vilniaus bernardinų kapinėse, kur palaidota Felikso Edmundovičiaus motina Helena Dzierzynska z Januszewskich (iš Januševskių, 1849-1896). Jos kapas iki šiol yra lankomas ir net šiandien galima rasti atneštų žvakelių ir žydinčių gėlių...
Paveldosaugos žaliasis kamufliažas
Ir kaip tik prie šio Helenos Dzeržinskos iš Januševskių kapo verta pasvarstyti, ar iš kvailumo, ar iš ypatingosios ištikimybės sovietinio paveldo didžiai simboliniams vardams jau Nepriklausomos Lietuvos Respublikos žinomi asmenys skubos tvarka šlovingąjį tiltą su visomis juodomis pavyzdingo tarybinio žmogaus skulptūromis ir virš jų sklandančia Felikso šypsena įtraukė į Lietuvos kultūros vertybių sąrašą 1993 metų sausio 28 dieną.
Kažkas labai tiksliai nepailsdamas skaičiavo, kad nuo juodosiomis skulptūromis papuošto tilto iškilmingo atidarymo 1952-aisiais kaip tik 1992-aisiais sueina lygiai 50 metų. O tada jau galima ir privalu ypatingąjį objektą pagal nustatytą reglamentą teisiškai įtraukti į lietuviškosios kultūros paveldo sąrašą. Tikra pavyzdinė ištikimybė. O kvailumas pasireiškė gal ir iš bailumo, kai išvaduotojo generolo Černiachovskio ir žiauriojo saugumo vado Dzeržinskio vardais dvigubai sutvirtintą sovietmečio tiltą ypatingojo Lietuvos paveldo mokslingoji komisija ypač originaliai pervadino „Žaliuoju”. Ir net kažkieno potvarkiu tilto turėklus padažė žaliai.
Dažniausiai girdimas argumentas yra toks, kad sovietiniam tiltui buvo grąžintas konkrečios vietos pavadinimas. Skamba naiviai ir neįtikinamai. Nes jau XIV amžiuje pastatytas pirmasis šioje vietoje tiltas buvo vadinamas Vilniaus ir Didžiuoju. Kelis kartus perstatytas jis tik XVIII amžiaus pabaigoje dėl žalio paspalvinimo buvo pirmą kartą pramintas Žaliuoju.
Ir vis dėlto tikrasis, originalusis, autentiškasis objektas niekur nedingo. Sovietinių išvaduotojų karių skulptūros primygtinai primena Lietuvos sostinės gyventojams ir svečiams apie tikrąją priklausomybę. Sąjunginę. Generolo Černiachovskio sovietų armijos rusų kareivių batams ir išvaduotojų komunistinei vėliavai su pjautuvu ir kūju. Rodos, pastaroji atributika lyg ir uždrausta? Bet menas, ypač ideologinis, yra aukščiau įstatymų ir svarbiau už Nepriklausomybę. O nesunaikinama ir ištikimai puoselėjama bolševikinio saugumo vado Felikso Dzeržinskio dvasia aiškiai džiūgauja plevendama virš šlovingojo Vilniaus tilto, atokvėpį rasdama prie tylaus motinos kapo Bernardinų kapinėse.
Kova dėl „sovietinės dailės” tęsiasi 1993-2013 m.
Kokie nariai tiksliai sudarė komisiją ar tarybą, kurios sprendimu 1993 metų sausio 28 dieną šlovingas Černiachovskio-Dzeržinskio tiltas buvo pervadintas „Žaliuoju” su visomis sąžiningai pavyzdingomis „išvaduotojų” bei „komunizmo statytojų” skulptūromis, nėra visiškai aišku.
Valstybinės kultūros paveldo komisijos ilgametė pirmininkė Gražina Drėmaitė, nuosekliai ginanti „Žaliojo” tilto sovietines skulptūras, dėl 1993-iųjų posėdžio „žaliojo” nutarimo patarė kreiptis į tuo metu buvusią Lietuvos Respublikos Vyriausybės patarėją kultūros klausimais dailėtyrininkę Nijolę Tumėnienę. Tačiau kalbinta N. Tumėnienė patikslino nedalyvavusi komisijoje ir apgailestavo, kad to meto archyvai yra neleistinai prarasti, išblaškyti ir nesutvarkyti. Vis dėlto dailėtyrininkė prisiminė, kad viena iš prie Kultūros ministerijos sudarytos komisijos narių buvo Gražina Martinaitienė, tuo metu atstovavusi Vilniaus dailės akademijos Kultūros paveldo skyriui kaip Dailės paminklų sąvado vadovė.
Taip pat komisijoje, pasak N. Tumėnienės, turėjo dalyvauti 1990 metais prie Vyriausybės įsteigto Paminklotvarkos departamento generalinis direktorius architektas Vytautas Zubovas. Pakalbintas jis prisipažino, kad jokiame komisijos posėdyje dėl „Žaliojo tilto” ir balsavime nedalyvavo, nors savo aiškią nuomonę dėl sovietinių skulptūrų turi nepakitusią: „Tilto skulptūros jokios meninės vertės neturi, valstybės lėšų joms restauruoti neskirčiau, tegul rūdija ir pačios sunyksta.” O dėl paties tilto pervadinimo „Žaliuoju” tik nusijuokė, prisiminęs Černiachovskio ir dažniau vartotą Dzeržinskio pavadinimus, dar patikslindamas, kad pastarasis pavadinimas buvo dėl Dzeržinskio gatvės, kuri šiandien yra vadinama Kalvarijų.
Nuo pat Valstybinės kultūros paveldo komisijos įsteigimo 1995-aisiais pirmoji ir ilgametė jos pirmininkė Gražina Drėmaitė atkakliai rūpinasi sovietmečio dailės paveldu, o vadinamąsias „Žaliojo” tilto sovietines skulptūras gina nuo sunaikinimo ar nukėlimo. Su pirmosios kadencijos pradžia sutapo G. Drėmaitės aistringai retorinis pasisakymas „Epocha dings be pėdsakų?”, kurį perteikė Danutė Zovienė savaitraštyje „Literatūra ir menas” 1995 metų spalio 21 dieną. Čia vienareikšmiškai kritikuojamas 1995 m. Vilniaus miesto savivaldybės paminklų, memorialinių lentų, biustų statybos Vilniuje visuomeninės komisijos nutarimas „rekomenduoti nukelti keturias skulptūrines grupes, stovinčias ant Vilniaus Žaliojo tilto”.
Pasitelkiamas ir grupės dailininkų bei dailėtyrininkų (S. Kuzmos, A. Lankelio, L. Jablonskienės, H. Šabasevičiaus ir kt.) kreipimosi raštas, kurio ištraukos cituojamos minėtame straipsnyje: „Žaliojo tilto skulptūrines grupes reikia laikyti meno kūriniu”, kurį „profesionaliai ir sąžiningai sukūrė geriausi to meto Lietuvos skulptoriai”, kad „geriau savo meilę tautai ir tėvynei demonstruoti kuriant meno vertybes, o ne jas naikinant”. Ar verta ginčytis dėl sąžiningai demonstratyvios meilės sovietinei tautai ir tėvynei...
Savo nuostatą „dėl Žaliojo tilto skulptūrinių grupių likimo” pareiškė ir Lietuvos Respublikos valstybinės paminklosaugos komisija savo laiške, kurį adresavo Lietuvos kultūros ministrui J. Nekrošiui, Vilniaus miesto merui A. Vidūnui ir kitiems. Laiškas buvo paskelbas dienraščio „Diena” penktadienio priede „Vilnius ir vilniečiai” 1995 m. spalio 13 d. Živilės Kriaučiūnienės strapsnyje „Griauti darosi vis sunkiau”. Čia labiausiai piktinamasi Vilniaus miesto mero patarėju senamiesčio klausimais ir Paminklų, memorialinių lentų, biustų statybos Vilniuje visuomeninės komisijos nario architekto E. Jurgelionio išsakyta nuostata, kad „tik miesto Taryba ar Valdyba gali spręsti, ką daryti su Vilniuje esančiais paminklais, nes pagal Savivaldos įstatymą jie yra Savivaldybės turtas”.
Ten pat kritikuojama griežtai bekompromisė E. Jurgelionio nuostata: „Pats E. Jurgelionis pritaria nuomonei, kad Žaliojo tilto skulptūras reikia nukelti, kaip anksčiau buvo nukelti Dzeržinskio, Lenino, Černiachovskio, Puškino paminklai (beje, pastarasis perkeltas į kitą vietą E. Jurgelionio, tada dirbusio Kultūros paveldo inspekcijos Vilniaus miesto inspektoriumi, iniciatyva). Jų meninė vertė esanti labai menka - tipiškos pozos, tipiški veidai. Visos tokios skulptūros galėtų būti pastatytos tarybinio laikotarpio skulptūrų parke.”
Neblėstantis Felikso šypsnys
Tačiau nustebino ne šie, o toliaregiška 1992 metais „Santaros-Šviesos” suvažiavime Rimvydo Glinskio skaityta paskaita „Ar Lietuvos meno istorijoje rasime vietos socrealizmui?”, kuri visa buvo išspausdinta Čikagoje leistuose „Akiračiuose” (Nr.2) 1993 metais. Svarbiausius šios paskaitos postulatus R. Glinskis dar kartą priminė 1995 metų spalio 21 dienos savaitraščio „Literatūra ir menas” puslapyje greta G. Drėmaitės ir Danutės Zovienės retoriško klausimo, ar „Epocha dings be pėdsakų?”. Šiandien jau galima nuraminti, kad epocha tikrai nedingo, o pėdsakų tikrai daug - ryškių ir net naujų.
Pabaigoje yra gana įdomu dar kartą patyrinėti R. Glinskio 1992-asiais čikagiškių „Santaros-Šviesos” būryje išsakytą Lietuvos perspektyvą tarsi priesaką sau ir panašiems. Cituoju iš Čikagoje leistų „Akiračių” (1993, Nr.2, p.13):
„Socrealizmo palikimas yra kur kas sudėtingesnė problema, negu mano jaunalietuviai ar A. Terleckas su savo „megztųjų berečių” bataljonu. Tai mūsų skaudi istorija, daugelio jaunystės gražiausi metai, ir bus dar liūdniau, jei ateityje negalėsim anūkams parodyti, kaip mes gyvenom. Atskiri, išcenzūruoti fragmentai kartais blogiau negu nieko, kaip ir šis posmas, išimtas iš eilėraščio konteksto:
Šaukiu aš darbo rankų milijonus
Įsupti naujam darbymečiui varpus,
Į naujo džiaugsmo klėtis, naujo darbo kluonus,
Ne kalinio namus, ne liūnus, ne kapus.
Ar ne puikus socrealizmo pavyzdys (iš B. Brazdžionio eilėraščio „Šaukiu aš tautą”)?”
Taip klausia ir atsako čikagiškių „Santaros-Šviesos” paskaitininkas Rimvydas Glinskis 1992-aisiais. Iš tiesų, varpai įsupti naujam darbymečiui su darbo rankų milijonais. Su neblėstančia Felikso šypsena. Su saugumo vado iš Vilniaus Dzeržinskio sveikinimais Europos Sąjungai. Kodėl gi ne? Juk saugumas šandien kaip niekad svarbus.
O neginčytinai ir neabejotinai geriausia visų garbių ES svečių nuotrauka pirmininkaujančios Lietuvos sostinėje būtų prie nesunešiojamų sovietinių karių batų ir šlovingos komunizmo vėliavos fone. Ant labai žalio tilto. Pasak ne tik „Kregždučių” skulptoriaus Juozo Mikėno, kurį maloniai pacitavo Gražina Martinaitienė, „išeinančių karių” papėdėje. Bet stabiliai tebesančių. Taikos sargyboje pagal Bronių Pundzių. Nuotrauka amžinam atminimui su nemaria šypsena ir sveikinimais.