R. Laužikas. Kieno yra LDK?

Pastaruoju metu internete, televizijoje, radijuje bei periodinėje spaudoje netyla diskusijos apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją. Šias diskusijas galėtume apibendrinti vienu, paprastu klausimu: kieno yra Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė? Šia tema diskutuoja istorikai, politologai, informacinio karo specialistai net kariškiai.

Tačiau, skaitant straipsnius šia tema, neapleidžia nuojauta, kad mes perdėm siaurai ir perdėm vienpusiškai suvokiame istorija. Juk ji turi daug daugiau sluoksnių, dimensijų, pjūvių, sampratų ir požiūrių....

Jei pabandytume atsiversti „Didįjį lietuvių kalbos žodyną“ ir pasitikrinti, kas yra istorija, iškart rastume net keletą reikšmių: pasakojimas, atsitikimas, įvykis, praeitis, mokslas apie praeitį. Jei pasidomėtume, kas yra istorija šiuolaikiniame pasaulyje, rastume dar daugiau skirtingų požiūrių ir pjūvių. Lietuviškosios žiniasklaidos ir visuomenės diskusijų kontekstuose bene ryškiausios yra istorijos kaip teisingumo, istorijos kaip mokslo ir istorijos kaip komunikacijos dimensijos. Dar galime rasti apie istoriją, kaip moralinę atsakomybę, istoriją kaip ateities prognozavimo priemonę ir kt.

Bėda kyla tada, kai diskusijų dalyviai nesutaria ne tiek dėl praeities interpretavimo, kiek dėl diskusijų lauko ar istorijos dimensijos. Tarkime, atsakomybė už karo nusikaltimus gali turėti tiek teisinę, tiek moralinę dimensijas. Ar, tarkime, vokiečių tauta yra atsakinga už nacizmą ir jo nusikaltimus? Moralinėje dimensijoje – taip, nes Hitleris pateko į valdžią demokratinių rinkimų būdu. Tačiau, teisinėje dimensijoje – ne, nes šioje dimensijoje atsakingos ne tautos, o konkretūs karo nusikaltėliai, kurie teisėsaugos sistemos turi būti persekiojami, teisiami ir baudžiami.

Rimvydas Laužikas

Istorijos mokslo požiūriu LDK priklausomybė nekelia abejonių, nes ryšys tarp priešistorinės taip vadinamosios Rytų Lietuvos pilkapių kultūros, lietuvių genties ir istorinių laikų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės yra neabejotinas. Ne baltarusiai sukūrė LDK, o LDK sukūrė baltarusius ir ukrainiečius.

Atsakydami į klausimą – kieno yra LDK? – palikime teisines ir moralines dimensijas nuošalyje. Žinoma, būtų įdomu panagrinėti, kiek yra svarbi Lietuvos ir Lenkijos moralinė atsakomybė, siekiant Ukrainos ir Baltarusijos integracijos į Europos Sąjungą. Tačiau, tai gali būti gera tema kitam straipsniui. Sustokime ties istorija kaip mokslu ir istorija kaip komunikacija.

Istorija kaip mokslas mums atrodo pakankamai aiškus. Nesigilinant į vidinės šio mokslo stovyklų – pozityvistų ir postpozityvistų diskusijas – tai empirinių duomenų apie praeitį rinkimas ir jų interpretavimas, siekiant suprasti praeities visuomenes. Istorijos mokslo požiūriu LDK „priklausomybė“ nekelia abejonių, nes ryšys tarp priešistorinės taip vadinamosios Rytų Lietuvos pilkapių kultūros, lietuvių genties ir istorinių laikų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės yra neabejotinas. Ne baltarusiai sukūrė LDK, o LDK sukūrė baltarusius ir ukrainiečius. Dėl LDK dalis rytų slavų arealo XIII-XV amžiais buvo atskirta nuo Maskvos kunigaikštystės ir pergyveno savitą raidos kelią, istorijos eigoje tapdami naujomis tautomis. Baltarusių ir ukrainiečių tarpusavio atskirtis praėjo formuotis po Liublino unijos, kai pietinės LDK teritorijos Žygimanto Augusto sprendimu buvo perduotos Lenkijos karalystei. Taigi, visiškai pritariu kolegai Bernardui Gailiui – įrodinėti LDK „priklausomybę“ moksliniame lygmenyje, būtų tas pats, kas bandyti įrodyti, kad mano rankos yra mano.

Tačiau, yra dar viena svarbi istorijos dimensija – tai istorija kaip komunikacija. Informacinis karas Lietuvoje, pagaliau, tapo visuotinai pripažinta realybe. Istorija, kaip propagandos, „smegenų plovimo“, tapatumo kūrimo ar naikinimo ir pan. priemonė buvo žinoma nuo senų laikų. Kodėl buvo sunaikinti Egipto faraono Echnatono atvaizdai? Arba, kodėl sovietiniai vadovėliai norėjo mums įteigti, kad 1940 metais Lietuvoje įvyko socialistinė revoliucija? Ir šioje dimensijoje diskusija vyksta ne tik dėl to, kad „...kai kas Baltarusijoje mano, jog baltarusiai yra „tikrieji lietuviai“, o Vilnius – baltarusiškas miestas….”. Šiuolaikinis istorijos kaip komunikacijos tikslas yra ne „tiesiog žinių (= faktų, datų, skaičių ir vardų) perdavimas“, o kryptingas realiame gyvenime veikiančios ir asmeniui svarbios pasaulėžiūros ugdymas, nes šių laikų demokratinėse visuomenėse sprendimus priima pilietinė Tauta. Tai yra esminis dalykas, kuo šių laikų informaciniai karai skiriasi nuo Senovės Egipto ar tarpukario Europos propagandos.

Taigi, čia galioja komunikacijos ir informacijos mokslų taisyklės, apibrėžiančios pranešimo siuntėją, gavėją, kanalą, užkodavimą, iškodavimą, tikslą, grįžtamąjį ryšį ir t.t. Mus iš esmės menkai turėtų dominti, ką apie LDK mano baltarusių visuomenė. Komunikacinis pranešimas apie tai, kad „LDK yra baltarusių“ mus turėtų dominti kitu aspektu – tiek, kiek šis pranešimas yra skirtas Lietuvos piliečiams, Lietuvos visuomenei. Seime surengtoje diskusijoje apie pilietinę Lietuvos gynybą A. Navio buvo pastebėta, kad informacinėje erdvėje kuriamas „...legitimumas Lukašenkai atiduoti Vilniaus kraštą...“. Mūsų minėtame komunikacijos ir informacijos kontekste šis pranešimas yra skirtas ne tiek Baltarusijos, kiek Lietuvos visuomenei. Perfrazuodami minėtą prelegentą galime pasakyti, kad Vilniaus kraštą prarasime tada, kai įtikėsime, kad Vilnius yra „ne mūsų“. Istorijos panaudojimo informaciniame kare grėsmė glūdi mūsų pilietinės visuomenės pažeidžiamume. Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę prarasime tada, kai mes patys, Lietuvos piliečiai, tuo patikėsime.

Taigi, pasakos moralas yra akivaizdus poreikis stiprinti savo krašto žmonių istorinę sa[vi]monę. Bėda ta, kad nuo pat XIX amžiaus pabaigos LDK buvo sistemingai stumiama iš mūsų istorinės sa [vi]monės lauko, įteigiant, kad tikras lietuvis yra lietuviškai kalbąs ir krikščionybės atžvilgiu kritiškai nusiteikęs valstietis. Taip, šis komunikacinis modelis puikiai suveikė atkuriant anuometinę Lietuvą, bet ar dabar turime laikytis to paties, XIX amžiaus pabaigos istorijos komunikacijos naratyvo? Kur kas platesnis LDK dialogo istorinis naratyvas stipriau pradėtas komunikuoti tik po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais, jis dar tik leidžia šaknis mūsų visuomenėje ir – dėl šios priežasties – yra vienas informacinio karo taikinių. Ir šioje vietoje pakankamai teisus V. Savukynas – mes turime pateikti savo argumentus, ugdyti savo visuomenę. Ir čia jau tampa svarbi ne vien gyvoji paskutiniųjų trijų kartų istorija, bet ir istorijos – ar dar plačiau sakant – paveldo komunikacijos politika. Juk paveldas yra nematerialūs ir materialūs praeities (istorijos) ženklai ir tyrimų šaltiniai. Pasaulis pasikeitė, tad karas gali būti lengvai laimimas ne tik pasigaminus didesnį pabūklą, bet ir pavergus protą. Ypač ši grėsmė didelė jaunoms, nesusiformavusioms demokratinėms visuomenėms – prie tokių priskirtina Lietuva.

Tad kodėl mes bijome paveldo komunikacijos politikos arba, kodėl ją suprantame taip siaurai (prisiminkime diskusijas dėl Tautos istorinės atminties įstatymo). Priežasčių turime daug, bet čia aptarti galime mažiausiai dvi: a) mes nesuprantame kas yra demokratija; b) mes nesuprantame, kas yra paveldo komunikacijos politika. Kiekviename vadovėlyje rasime tiesą, kad demokratija – tai daugumos valdžia. Mūsų, postsovietiniam, protui tai reiškia, kad muziką užsako ir taisykles diktuoja tie, kas turi politinę ar biurokratinio aparato daugumą. Demokratija tarsi įgalina juos daugumos diktatūrai, o besikeičiančiame Lietuvos politiniame fone niekas nėra tikras dėl to, kad, po kitų rinkimų netaps beteise mažuma. Dėl šios priežasties siekiama įstatymo lygmeniu įtvirtinti vienas ar kitas nuostatas (čia įstatymas tampa daugumos diktatūros teisiniu instrumentu) arba priešinamasi jų įtvirtinimui taip, kaip priešinamasi bet kuriai diktatūrai.

Iš tiesų demokratijos teoretikai – Thomas Hobbesas, Johnas Lockeas, Jeanas Jacques Rousseau ir kt. – kalbėjo ne apie daugumos valdžią ar daugumos diktatūrą, bet apie visuomenės sutartį. Gali pasirodyti keista,, bet tą puikiai suprato Abiejų Tautų Respublikos XVI-XVII amžių parlamentarizmo kūrėjai, įteisinę bajoriškojo veto teisę – tvarūs sprendimai priimami kompromisų keliu per susitarimą. Šis politinis eksperimentas nepasiteisino XVII-XVIII amžių absoliutinių monarchijų Europoje. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad visuomenės susitarimo neturime ieškoti šių dienų pasaulyje. Ir čia, puikiai gali pasitarnauti paveldo komunikacija – ne kaip bendruomenes skaldanti ar priešiška kitiems propaganda, bet kaip sąmoningas, suplanuotas, prasmingas ir visuomenę konsoliduojantis reikšmių konstravimas, anot Haroldo Dwighto Lasswello, siekiant konkretaus rezultato – pilietinės visuomenės ir sąmoningo, kritiško Lietuvos piliečio, mylinčio savo šalį, besididžiuojančio jos praeitimi ir atsparaus bet kokioms informacinio karo atakoms tiek prieš savo šalies praeitį, tiek ir prieš dabartį.