Tie, kurie nesugeba peršokti mūro, kaip kartais nutinka labiau nutukusiems, savo vadų yra išplakami rykštėmis. Galiausiai yra atkakliai tvirtinama, kad jų tarpe esama net ir to krašto didikų ir pačių kilmingiausių vyrų.“ Šitaip XVI amžiuje apie Lietuvą rašo Švedijos mokslininkas Olausas Magnusas veikale „Šiaurės tautų istorija“ (Historia gentibus septentrionalibus, 18 knyga, 45 skyrius), kuris Romos mokytuosius sluoksnius turėjo supažindinti su skandinavų ir kitų šiaurės Europos tautų papročiais.
Kaip ir visi svarbiausi to meto akademiniai veikalai „Šiaurės tautų istorija“ buvo parašyta tarptautinėje erdvėje visiems suprantama lotynų kalba. Klausimą, kodėl švedas 1555 metais, kuomet Vilnius Žygimanto Augusto valdymo laikotarpiu jau buvo virtęs klestinčiu kultūros centru, Valdovų Rūmai lankomi tarptautinių delegacijų, o miestas liejosi į Europos metropolių diktuojamas renesanso madas, pasirinko kalbėti mitologines pabaisas, palikime nuošaly.
Tokio naratyvo niekas netrukdo kurti, jei tik pirmiau išmoksime skaityti savo praeitį, kuri parašyta kalba, kurios didžioji dauguma nebegali suprasti, o kita nemaža dalis apskritai pamiršo, kad Lietuvos istorijoje esama tokios lotyniškos praeities. Tačiau nuo pat krikščioniškųjų viduramžių iki renesanso ir net naujųjų amžių Europos mokslinėje, kultūrinėje, religinėje ir politinėje aplinkoje dominavo lotynų kalba, kuri buvo suprantama visai tarptautinei auditorijai.
Žymiosios frazės mąstau vadinasi esu autorius Dekartas (Cartesius) savo filosofinius traktatus nė nemanė rašyti kita nei lotynų kalba, o ir mišios, teatro vadinimai bei mokslinis diskursas vyko lotyniškai. Kaip kad dabar platesnėse nei regioninių interesų sferose savaime suprantama yra mokėti anglų kalbą, taip ir lotynų buvo ta kalba, kuria prisistatydavai pasauliui, o pasaulis tave pažindavo per ją. To meto švedai, italai, vokiečiai ir prancūzai apie Lietuvą sužinodavo iš lotyniškai parašytų tekstų, kuriuose ir dabar slypi užkoduotos mažai žinomos mūsų istorijos branduolį sudarančios peripetijos.
Mūsų užduotis – iššifruoti ir išaiškinti šį kodą, jei nenorime, kad mūsų istoriją už mus rašytų lenkai, vokiečiai, skandinavai, amerikiečiai ir visi, kuriems lotynų kalbos ir jos mokymosi svarba valstybiniame lygmenyje yra akivaizdi.
Didelė dalis Lietuvos praeities yra užfiksuota kalba, kurios mes patys negalime suprasti. Įsivaizduokite, jog vieną dieną nubundate be jokio supratimo apie tai, kokia buvo jūsų vaikystė, kas jūsų tėvai, iš kokios šalies esate kilę ir kokius mokslus esate baigę. Ar jūs, išlipę iš lovos, galėsite imtis kasdienių užduočių, jau nekalbant apie ateities vizijų projektavimą? Neturėdami suvokimo iš kur atėjome, iš principo negalime žinoti, kur eiti.
Bet kas, nors minimaliai susidūręs su tekstais, žino, kad ne visada lengva juos suprasti, ką jau kalbėti apie tuos, parašytus užsienio kalba. O jei ta kalba, kaip sakoma, mirusi? Lietuvoje veikia vos viena mokykla (Vilniaus Abraomo Kulviečio gimnazija), kurioje klasikinės, t. y. lotynų ir senosios graikų kalbos yra nuosekliai mokomos, ruošiant stiprius humanitarus ir aukštos klasės antikinių bei moderniųjų kalbų specialistus. Likusiai šalies moksleivių daliai toks lavinimas lieka neprieinamas.
„Bet kokia iš jo nauda?“- galėtų paklausti tas, kuris nenorėtų, kad jo vaikas, skaitydamas Platono „Lisidą“, „Kritoną“ ar „Faidoną“, Epikūro ar Cicerono veikalus mokytųsi suprasti, kas yra draugystė, kodėl privalu bei naudinga laikytis įstatymų ir savo sielą maitintų gėriu bei grožiu. Vis dažniau pasigirsta, kad šiais laikais mokykloje tik „kalami“ faktai ir skaičiai, o trūksta vertybinio ugdymo. Pakeiskime tai ir duokime mokiniams skaityti Ciceroną, Aristotelį ir Homerą. Tai nėra garantija, kad vaikas savaime taps doru žmogumi, tačiau išmoks kritiškai ir savarankiškai svarstyti, kas tas doras žmogus yra. Kokios yra tos instancijos, kurioms kritiškai mąstantis žmogus nėra naudingas?
Vokietijoje, kurioje moksleivių ir studentų, pasirenkančių klasikines studijas, skaičius nuo susivienijimo iki 2011 metų nuolat kilo, o lotynų kalba yra trečia iš pasirenkamų užsienio kalbų, specialistai kalba apie didžiausią šios kalbos naudą, kuomet ji pradedama mokytis nuo penktos klasės. Tokiu būdu lotynų kalbos žinios pasitarnauja ne tik geresniam gimtosios kalbos gramatikos supratimui, bet ir moderniųjų užsienio kalbų – anglų, vokiečių, prancūzų, italų – įsisavinimui. Teigiamas šalutinis poveikis susidarytų studentams, kurie, baigę lotynų kalbos kursą mokykloje, būtų atleisti nuo universitete privalomo, per vienerius metus skubomis perbėgamo šios kalbos mokymo.
Klasikinė gimnazija ir antikinių kalbų mokymas, priešingai nei kam nors galėtų pasirodyti, nėra naujovė Lietuvoje. Šio mokslo teikiama nauda buvo suprasta ir tarpukario Lietuvoje, kurioje veikė tiek humanitarinės, tiek klasikinės gimnazijos, kurios vėliau buvo panaikintos vienalytės ir niveliuojančios sovietinės „švietimo“ sistemos.
Šioje vietoje galime pagirti lenkus, kurie tarpukario metais ne tik išsaugojo aukštą humanitarinę kultūrą, bet kuriems ir komunistinio diktato metu lotynų kalba tapo pasipriešinimo simboliu bei kodu. Lenkai ir dabar supranta, kad šaliai, kurios kultūra ir istorija egzistenciškai susieta su lotynų kalba, šios kalbos mokymosi atsisakymas prilygsta savanoriškai lobotomijai, kuriai lengva širdimi ir dar lengvesne galva pasiryžta daugelis lietuvių.
Mirusios kalbos mums gali atskleisti tai, ko pasaulis apie mus nežino, ko ir mes patys apie save nežinojome, o vilkolakiai yra tik maža to dalis. Atradimų apie save amžius Lietuvai tik prasideda ir yra lydimas neribotų galimybių – studijų užsienyje, laisvo priėjimo prie bibliotekų ir archyvų, mainų programų, galimybių keliauti ir diskutuoti su likusia Europos ir viso pasaulio dalimi. Atėjo laikas kurti savo pačių naratyvą, patiems skaityti tekstus, patiems suprasti ir patiems paaiškinti. Neatiduokime šios galimybės į kitų rankas.
Autorė yra Berlyno Laisvojo Universiteto (Freie Universität Berlin) Graikų ir Lotynų kalbų instituto doktorantė, Vilniaus Universiteto, Klasikinės filologijos katedros alumnė