R. Narušienė. Kam reikia Lietuvos pilietybės?

Pagrindinis Lietuvos Respublikos valdymo dokumentas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, priimta 1992 m. spalio 25 d. tautos referendumu. Šiame referendume balsavo beveik 57 proc. Lietuvos piliečių, 75 proc. balsavusiųjų pasisakė už Konstitucijos priėmimą.

Kas ta tauta, referendumo metu pritarusi Konstitucijos priėmimui? Pirminį atsakymą į šį klausimą galima rasti toje pačioje LR Konstitucijoje. Jos įvade teigiama, kad tai lietuvių tauta, kuri puoselėja „Lietuvos žemėje tautinę santarvę“. LR Konstitucijos 12 straipsnyje teigiama, kad Lietuvos pilietybė yra įgyjama gimstant; 18 straipsniu garantuojama, kad „žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės”, o 29 straipsnis neleidžia jų varžyti; 32 straipsnis suteikia piliečiui teisę laisvai gyventi ten, kur jis pasirenka, ir kiekvienas „lietuvis“ (ne tik pilietis) gali apsigyventi Lietuvoje.

Rašant Konstituciją laikytasi nuostatos, kad etninis lietuvis (lietuvių kilmės asmuo) turi teisę likti Lietuvos piliečiu nepriklausomai nuo to, kur jis gyventų ir kokios šalies pilietybę turėtų. Konstitucinis Teismas, nurodęs, kad negalima diskriminacija dėl etninės kilmės, supainiojo du principus. Kalbėdami apie diskriminaciją, turime omenyje piliečius, bet ne pilietybės suteikimą ar išsaugojimą. Kaip pavyzdį čia galima pasitelkti LR Konstitucijos 78 straipsnį, kuriame teigiama, kad LR prezidentu renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę.

Skirtingos tautos savo kilmės emigrantus traktuoja kitaip nei imigrantus, atvykusius į jų valstybę. Tad ir LR Konstitucija buvo sukurta ir priimta remiantis tokia išimties pažiūra. Konstitucinis Teismas, aiškindamas dvigubos pilietybės reguliavimo tvarką, be referendumo įrašė į LR Konstituciją žodžius „ypatingai retais“ atskirais atvejais. Tačiau ši formuluotė skiriasi ir pakeičia buvusiosios formuluotės „atskirais atvejais“ supratimą, už kurį 1992 m. tauta balsavo. Aš pati nesutinku su tokia LR Konstitucijos interpretacija, tačiau mes visi ją turime gerbti ir pripažinti.

Dauguma lietuvių kilmės emigrantų palaikė ir palaiko glaudžius ryšius su Tėvyne. Lietuvoje jie turi giminių, turto, investicijų. Jie priklauso ir aktyviai dalyvauja lietuvių bendruomenių, įsikūrusių jų gyvenamuose kraštuose, veikloje, tad nemaža jų dalis dirba Lietuvos garbei ir naudai. Svetur jie yra įsteigę ir tebesteigia naujus kultūrinius centrus, lietuviškas mokyklas ir bažnyčias. Jie garsina Lietuvos vardą užsienyje. Jie informuoja ar daro įtaką politiniams gyvenamojo krašto valdžios sprendimams, susijusiems su Lietuvos parama ar palaikymu.

Tokį poveikį gali turėti tik tos šalies piliečiai. Lietuviai emigrantai savo gyvenamuose kraštuose dirba sunkiai ir ilgas valandas, daugelis gyvena paprastai tam, kad galėtų savo uždarbį išsiųsti saviesiems Lietuvoje. Lietuvą pasiekiančios emigrantų sumos tikrai nemažos. Oficialios statistikos duomenimis, 2011 m. privatūs asmenys į Lietuvą pervedė 4842 mln. Lt ir tai prilygo 4,6 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).

Lietuvių, gyvenančių Lietuvoje, vis mažėja, šiandien oficiali statistika Lietuvoje suskaičiuoja 2,9 mln. gyventojų. Gyventojų skaičiaus mažėjimui įtakos turi tebesitęsianti emigracija, mažėjantis gimstamumas ir augantis mirštamumas. Pasak LR ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus, 2013 m. darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje bus sumažėję 23 proc. Tad Lietuvai reikia išlaikyti Lietuvos pilietybę turinčius asmenis tam, kad ji išliktų, kitaip negalėsime užtikrinti lietuvių tautos tęstinumo.

2006 m. lapkričio 13 d. LR Konstitucinis Teismas nutarė, kad prieš tai priimti pilietybės įstatymai netenka galios ateityje, nes jie prieštarauja LR Konstitucijai. Šių metų kovo 13 d. LR prezidentei paprašius Konstitucinio Teismo išaiškinti jų ankstesnį nutarimą, pastarasis savo sprendimo nepakeitė. Prezidentė pateikė tokį klausimą: ar Lietuvos Respublikos piliečiai, iš Lietuvos Respublikos į kitas valstybes išvykę gyventi po 1990 m. kovo 11 d. ir įgiję svetimų kraštų pilietybę, galėtų būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai (sprendimo psl. 9 ir 10 #8)?

Konstitucinis Teismas į šią užklausą atsakė neigiamai: nepadarius LR Konstitucijos pataisų, inter alia referendumu nepakeitus Konstitucijos 12 straipsnio antrosios dalies (psl. 10 #8), dvigubos pilietybės galimybė šiems prieštarautų LR Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas aiškiai pasakė, kad nekeičia savo ankstesnio nutarimo turinio, jo netiria, o kitokiais motyvais remtis ir negali (psl. 4 #4). Konstitucinis Teismas negali pakeisti arba peržiūrėti nutarimo, jeigu nėra pateikta naujų duomenų ar argumentų. Apskritai, Konstitucinio Teismo nuomone, dvigubos pilietybės sampratos išplėtimas „sudarytų prielaidas didžiulei daliai Lietuvos Respublikos piliečių tuo pačiu metu būti ir kitų šalių piliečiais“ (psl. 6 #1), o dviguba pilietybė būtų ne retas, o per daug „paplitęs reiškinys“. Pilietybės įstatymas turi numatyti ne paplitusius, o atskirus atvejus, t. y. dviguba pilietybė turėtų būti „atskiras“ atvejis, ne paplitęs reiškinys.

Prezidentės klausimo formuluotė Konstituciniam Teismui dvigubos (daugybinės) pilietybės ribojimo atvejų neatspindėjo. Antra vertus, tai nereiškia, kad toks dvigubą pilietybę, kaip ne platesnį reiškinį, įteisinantis pilietybės įstatymas negalėtų atsirasti.

Konstitucinis Teismas pripažino, kad „nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją”. Tai reiškia, kad asmuo gali būti kartu ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybes piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, bet tie atskiri atvejai negali būti paplitę ir neriboti. Atsižvelgiant į tokį aiškinimą vis tiek kyla klausimas: kaip reikia riboti tų „atskirų atvejų“ taikymą tiems, kurie išvyko po 1990 m. kovo 11 d. Tai turi nuspręsti Seimas.

Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB) 2012 m. rugpjūčio 10 d. priėmė rezoliuciją, kurioje išdėstė savo nuomonę pilietybės klausimu:

1. Užsienio lietuviai turi prigimtinę teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę (Konstitucinis Teismas nėra nei svarstęs, nei paneigęs šios teisės). Todėl PLB ragina Seimą ir prezidentę priimti Pilietybės įstatymo pataisas įgyvendinant užsienio lietuvių piliečių ir jų palikuonių prigimtinę teisę į Lietuvos pilietybę;

2. Lietuvos Respublikos pilietybė turėtų būti išsaugoma, įgijus kitos šalies pilietybę, asmenims (taip pat jų palikuonims – vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams), kurių tėvai, seneliai ar jie patys buvo Lietuvos piliečiai iki TSRS okupacijos pradžios 1940 m. birželio 15 d. (Taip pabrėžiamas tautos nepriklausomybės tęstinumas ir istoriškai, tautiškai bei teisiškai pagrindžiamas pilietybės apribojimas).

3. Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB) yra įsitikinusi, kad pilietybės klausimą Seimas gali išspręsti kitomis teisinėmis priemonėmis nei referendumas.

PLB Seimas yra vyriausias Pasaulio lietuvių bendruomenės organas. Šio Seimo nutarimai atstovauja viso pasaulio lietuvių pozicijai, kitaip nei atskirų asmenų ar valdybos narių pareikštos nuomonės, kurios yra individualios ir nebūtinai sutampančios su bendra PLB Seimo pozicija.

PLB laikosi nuomonės, kad pilietybės įstatymo pataisos gali būti padarytos kitomis priemonėmis, bet ne referendumu. Atsižvelgiant į referendumo įstatymą, pakeisti Konstitucijos pirmą ir keturioliktą straipsnius bus beveik neįmanoma. Tai rodo referendumų rengimo istorija: iki šiol buvo surengta 10 referendumų, 2 iš jų pavyko, 8 žlugo, o per visą nepriklausomybės laikotarpį apskritai yra subliuškę net 13 referendumo iniciatyvų.

Pirmasis pavykęs referendumas buvo surengtas 1992 metais dėl buvusios TSRS kariuomenės, tuomet priklausiusios Rusijos Federacijai, besąlygiško ir neatidėliotino išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir padarytos žalos Lietuvai atlyginimo. Antrasis sėkmingas referendumas buvo surengtas 2003 m. – dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje. Pastaruoju atveju Seimas pakeitė referendumo įstatymą: referendume dėl dalyvavimo tarptautinėse organizacijose užtenka gauti daugiau kaip pusės referendume dalyvavusių piliečių pritarimą (Nr. IX-1349, 2003), be to, referendumas dėl narystės ES tęsėsi dvi dienas.

Tuo tarpu privalomojo referendumo įstatymas reikalauja, kad jame dalyvautų daugiau kaip pusė rinkimo teisę turinčių Lietuvos piliečių, o sprendimas laikomas priimtas tik tuomet, jeigu pasiūlytai formuluotei pritarė daugiau kaip pusė rinkimo teisę turinčių (o ne referendume dalyvavusių) piliečių. Vis mažiau ir mažiau rinkėjų dalyvauja rinkimuose, todėl tikėtis, jog referendumas dėl pilietybės pasiseks (t. y. pavyks į jį surinkti daugiau nei pusę Lietuvos piliečių), nėra realu.

Šiandien, Seimas svarsto išspręsti pilietybės klausimą referendumo būdu. Tuo besidomintiems asmenims kyla klausimai dėl tokio projekto formuluotės, kurios frakcijos ją rems, ar Seimas, rengdamas projektą, konsultuosis su PLB, nes būtent jos narius toks projektas liečia labiausiai. Demokratinės valstybės valdžios veikla turėtų atsižvelgti į įvairias nuomones, ypatingai tų asmenų ar grupių, kuriuos numatyti sprendimai labiausiai paveiks. Antra vertus, galime tik klausti, ar nenoras įstatymu ar kitomis teisinėmis priemonėmis sutvarkyti šio visai Lietuvai labai aktualaus ir svarbaus tautos išlikimo klausimo, yra tik būdas Seimui atsisakyti Konstitucijoje minimos diskrecijos?