R. Sadauskas-Kvietkevičius. Antiamerikietiška propaganda Lietuvoje laimi vis daugiau sielų?

Matyt senstu, kad Kėdainių krematoriumas man pranešė, jog pas juos iki rugsėjo 10 d. atliekama techninė profilaktika. Anksčiau apie tai informuodavo tik šilumininkai, pranešdami, kad nebus karšto vandens. Į eilę užsirašyti nesusigundžiau, bet ruduo kažkaip savaime verčia susimąstyti apie tai, kad linksmoji ir nerūpestingoji gyvenimo dalis liko tik prisiminimuose, kuriuos glostydamas žilą barzdą kada nors galėsiu pasakoti vaikaičiams, jei tokių bus.

Jei ne – beliks aprašyti „Facebooke” ir džiaugtis tokių pat sukriošėlių „laikais” ir komentarais. Bet, kol dar krutame, neskubėkite mūsų, XX a. 8-9 dešimtmečių vaikų, nurašyti. Nes būtent mums teks ištempti šitą šalį ant savo kietų, permainų užgrūdintų sprandų. Panašiai, kaip senutę Europą ir JAV daug kas per anksti nurašė į kriošenas.

„Lietuvai reikia suvokti, kad žaidimo taisyklės pasikeitė, vyksta Vakarų pasaulio renesansas – JAV tampa pasaulio ekonomikos varikliu, o Kinija – grėsme“, – DELFI naujienų portalui pasakė „Nordea Bank Lietuva” ekonomistas Žygimantas Mauricas.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Nekęsti „jankių” jau seniai tapo gero tono požymiu tarp studentiško amžiaus kraštutinių kairiųjų, žaliųjų, nacionalistų ir antiglobalistų. Marginalai pamažu pasijunta dauguma ir užpildo viešąją erdvę stebėtinai darniu choru.

Ir tik visokie Vakarų civilizacijos nekentėjai dar nespėjo susiprasti tyliai tūnoti kamputyje, todėl toliau svaidosi prakeiksmais komentaruose ir socialiniuose tinkluose. Pastebėti, kad, Ž. Maurico žodžiais, „pasaulio ekonomika apsivertė aukštyn kojomis”, jiems nėra laiko, nes dabar visas pastangas skiria virtualiam Sirijos diktatoriaus gelbėjimui. Išskirtinis sugebėjimas susirasti tokių draugų kaip Muamaras al Kadafis, Sadamas Huseinas, Hugo Chavezas, Aleksandras Lukašenka, Kim Jong-Unas, Robertas Mugabe, Basharas al-Assadas, Teodoro Obiangas ir Omaras al-Bashira bei nuoširdžiai juos ginti nuo tariamai globalaus viešpatavimo siekiančių amerikiečių būdingas ne tik pavieniams sąmokslo teorijomis įtikėjusiems keistuoliams, savo neplautose galvose kas rytą ieškantiems ateivių implantuotų siųstuvų.

Kiek bekartotų aukščiausi mūsų šalies vadovai, kad būtent Jungtinės Amerikos Valstijos yra mūsų sąjungininkės ir saugumo garantas, akivaizdžiai rusiškos kilmės antiamerikietiška propaganda Lietuvoje laimi vis daugiau sielų.

Racionaliai dar galima paaiškinti, kodėl savo galimybėmis atrasti vietą sparčiai besikeičiančiame pasaulyje nusivylę vyresniosios kartos lietuviai mieliau patiki ne laisva savo šalies žiniasklaida, o čia retransliuojama rytinių kaimynų propaganda. Bet nekęsti „jankių” jau seniai tapo gero tono požymiu tarp studentiško amžiaus kraštutinių kairiųjų, žaliųjų, nacionalistų ir antiglobalistų. Marginalai pamažu pasijunta dauguma ir užpildo viešąją erdvę stebėtinai darniu choru.

Ne taip seniai legendinis tinklaraštininkas Rokiškis Rabinovičius atliko Antrojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordino vertą tyrimą ir atskleidė mechanizmą, kaip nedidelė žmonių grupelė, susikūrusi interneto socialiniuose tinkluose fiktyvius profilius, užgrobia įtaką labai skirtingose grupėse „pradedant ekologija, religinėmis grupelėmis, kova prieš E raides ir baigiant visokia juvenaline justicija, Kluonio gatve ir panašiai” ir aktyviai agituoja jų narius, kad „visas blogis sklinda iš Vakarų – ES ir JAV”. Iškart po demaskavimo dalis tokių grupių pritilo, Žemaitijos antisistemininkai „Būkime vieningi”, pagarsėję savo laišku Aleksandrui Lukašenkai ir Vladimirui Putinui, netgi žadėjo nutraukti veiklą, bet po kelių dienų įrašą apie tai ištrynė. Ir lyg niekur nieko tęsia savo propagandinį darbą.

„JAV slapčia perbazuoja savo branduolines bombas bei raketas ir taikosi į didžiausią savo priešą – Rusiją. Atominis karas ant nosies,” – rugsėjo 4-osios rytą savo virtualiems draugams ir sekėjams paskelbė eksseksekspertė, eksliberalė, o dabar kovotoja prieš skalūnus bei palaidūnus Milda Bartašiūnaitė. Sunku pasakyti, kiek jų dabar perka degtukus, druską, „Turisto pusryčių” konservus, tikrina dujokaukes ir užsirakinę namo rūsyje laukia Armagedono.

Už mano lango vis taip pat neskubėdami vaikštinėja kurorto gatvėmis paskutiniais beveik vasariškos saulės blyksniais besimėgaujantys poilsiautojai, o kuro ir rūkalų gabenimu iš Baltarusijos laisvalaikiu užsiimantys druskininkiečiai rūpinasi ne Sirijos, o laikinai uždaryto Raigardo pasienio kontrolės punkto likimu.

Rudeniškos kasdienybės monotonijos pagimdytas pragmatiškumas, ypač provincijoje, visada bus stipresnis už visus panikos skleidėjus ir revoliucionierius. Paklausęs propagandinių riksmų, dzūkas numoja ranka ir eina dirbti – juk niekas už jį malkų žiemai nepriskaldys ir grybų nepridžiovins.

Kritinė masė žmonių, nesiblaškančių ir nepasiduodančių provokacijoms, kasdien sąžiningai atliekančių paprastą arba aukštos kvalifikacijos darbą, sukuria tą Vakarų civilizacijos stabilumą, kuris neišvengiamai prikelia ją po kiekvieno sukrėtimo. Ir šiuo požiūriu mes, lietuviai, esame gal net tikresni europiečiai už pietines ES šalis, panašesni į vokiečius ir skandinavus. Nedaug mums trūksta, tik keliolikos metų be didesnių sukrėtimų, krizių ir perversmų, tik trupučio ramybės nuo perdėto politikų noro mumis pasirūpinti, ir viskas bus gerai, patys susitvarkysime.