Žinia, kad jų religija turi ne tik 10 Dievo įsakymų, abortų, prezervatyvų ir vienalyčių santuokų draudimus, bet ir politinę ideologiją, išplėtotą popiežiaus Leono XIII enciklikoje „Rerum novarum", nemažai daliai Lietuvos katalikų galėtų būti tokia pat staigmena, kaip Darbo partijos nariui naujiena, kad be pono Viktoro Uspaskich žodinio apreiškimo yra dar ir kažkokia popieriuje surašyta tos partijos programa. Katalikų bažnyčios mokymas apie proletariato ir valstiečių padėtį, profsąjungų kūrimą ir socialines reformas aiškiai buvo sukurtas dairantis į XIX a. pabaigoje plitusio marksizmo iššūkius ir bandant konkuruoti su juo dėl žmonių protų.
Tarsi pagonių Perkūno sudaužyta Jūratės povandeninė gintaro pilis, ši partija paskleidė savo šipulius taip plačiai, kad buvęs krikdemas Algis Kašėta atsidūrė Liberalų sąjūdyje, Vytautas Bogušis nuėjo su Artūru Zuoku, Petras Gražulis tapo patys žinote kuo, o buvęs LKD pirmininkas Algirdas Saudargas iškeliavo į Europos Parlamentą kaip Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovas. Bet prieš tai jam teko paaukoti savo partijos likučius susijungiant su Tėvynės sąjunga panašiai kaip Vytenio Andriukaičio socialdemokratai iškišo savo pavadinimą Demokratinei darbo partijai mainais į naujas galimybes savo lyderiams.
Krikščionių demokratų partijos, Tautininkų sąjungos bei Politinių kalinių ir tremtinių politinės organizacijos susijungimas su konservatoriais ne tik padidino partijos narių skaičių, bet ir pavertė ją keistu skirtingų, o daugeliu atvejų ir tarpusavyje prieštaraujančių ideologijų sambūriu. Kosmopolitiška britiškojo konservatizmo tradicija partinėje santuokoje su netautiškų raidžių Vilniaus krašto gyventojų pasuose tarsi krikdemai gėjų parado bijančiais tautininkais žadėjo neišvengiamą konfliktą. Tautininkai trenkė durimis ir visiems parodė tokio išėjimo pasekmes – virto neparlamentine partija, drauge su gatvės rėksniais organizuojančia nesėkmingus referendumus ir teatrališkas deglų nešimo eisenas.
Jaunajam, jeigu Kristaus amžiaus žmogų dar galima taip vadinti, Gabrieliui Landsbergiui buvo priskirta tai, kas labiausiai gąsdina bet kurį krikdemą – liberalizmas, zuokiškai sumaišyti vaikai jo žmonos vaikų darželiuose ir nenorėjimas tris kartus viešai išsiginti bet kokių kėslų įteisinti gėjų partnerystę.
Partiniai rinkimai baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis – nepatikėčiau, kad Landsbergio pavardę turintis žmogus juose galėtų pralaimėti. Eiliniai TS-LKD nariai juk įprato metų metais ignoruoti prakeiksmus profesoriui Vytautui Landsbergiui, tai puolimas prieš jo anūką tik sustiprino jų gynybinę poziciją bei apsisprendimą balsuoti. Bet įdomybės tik prasideda, nes nemaža dalis pralaimėjusiųjų jau seniai dairosi į kitas politines jėgas, tik neranda tokios, kuri aiškiai vadovautųsi krikščioniškosios demokratijos ideologija.
Tokiu metu į pagalbą apsispręsti negalintiems buvusiems savo bendrapartiečiams atskuba Naglis Puteikis. 2014 m. prezidento rinkimuose tuometinė TS-LKD vadovybė primygtinai liepė savo šalininkams balsuoti už Dalią Grybauskaitę, bet nemaža krikdemiškojo jos sparno dalis patyliukais nubalsavo, o kai kurie ir agitavo už N. Puteikį.
Iškart po TS-LKD pirmininko rinkimų, vos pamatęs kur krypsta jų rezultatai, N. Puteikis pakvietė savo „Facebook“ draugus aukoti 1 procentą gyventojų pajamų mokesčio Krikščioniškosios demokratijos partijai ir paaiškino: „Ji įsteigta a.a. kun. Alfonso Svarinsko, tai ne TS-LKD“. Jo teigimu, krikščionys demokratai Seimo rinkimuose taip pat bendradarbiaus su Dariaus Kuolio partija „Lietuvos sąrašas“.
Tikėtina, kad 2016 m. Seimo rinkimuose dešiniųjų pažiūrų elektoratas turės galimybę rinktis tarp trijų politinių jėgų: vis daugiau populiarumo įgaunančio Eligijaus Masiulio Liberalų sąjūdžio, atsinaujinusios Gabrieliaus Landsbergio Tėvynės sąjungos ir Naglio Puteikio Krikščioniškosios demokratijos partijos. O po rinkimų, panašiai kaip Vilniaus savivaldybėje, jos gal net sugebėtų dirbti drauge, užmiršdamos viską, ką bjauraus vieni apie kitus prišnekės iki to meto.