R. Sadauskas-Kvietkevičius. Didesnis rinkėjų aktyvumas – daugiau dainuojančių ir čiuožiančių politikų

Iki savivaldybių tarybų ir merų rinkimų likus vos šešioms savaitėms, vis dažniau girdime politikų pasisakymus, kad reikėtų kokiu nors būdu skatinti rinkėjų aktyvumą. Vieni tikisi, kad ateiti prie balsadėžių kovo 1-ąją Lietuvos žmones paskatins galimybė tiesiogiai išsirinkti savo savivaldybės merą, kitiems knieti prigalvoti dar kokių nors papildomų rinkėjų skatinimo balsuoti priemonių, o gal netgi paversti balsavimo teisę visiems privaloma pareiga, už kurios nevykdymą būtų baudžiama.

Politikos apžvalgininkas Audrius Bačiulis „Žinių radijui“ sakė: „Aš nemanau, kad reikia stengtis, kad rinkimuose kuo daugiau žmonių dalyvautų. Nesuprantu tos keistos kampanijos, kad kuo daugiau žmonių ateitų balsuoti. Rinkėjai turi būti išmanantys, kvalifikuoti žmonės. Kodėl mes turime varyti į rinkimus balsuoti tuos, kurie nenori? Ką toks žmogus gali išrinkti? Kas pakliuvo. Juk mes norime, kad būtų kokybiška valdžia.“

Nežinau, kas tie „mes“, bet skatinti rinkėjų aktyvumą trokštantiems politikams visai ne valdžios kokybė rūpi. Jų interesas aiškus – norisi patiems į tą valdžią patekti, joje išsilaikyti ir sustiprinti savo galią priimant sprendimus. Apie didesnį rinkėjų aktyvumą jie pradeda svajoti tada, kai per rinkimus gauna gerokai mažiau balsų, negu tikėjosi. Nenorėdami sau pripažinti, kad per rinkimų kampaniją nesugebėjo pasakyti žmonėms nieko, galinčio juos įtikinti ir įkvėpti, jie guodžiasi mintimi, jog būtent jų rinkėjai neatėjo balsuoti. Nes lijo, snigo, pernelyg ryškiai švietė saulė, dygo grybai, reikėjo kasti ar sodinti bulves.

Skatinti rinkėjų aktyvumą trokštantiems politikams visai ne valdžios kokybė rūpi. Jų interesas aiškus – norisi patiems į tą valdžią patekti, joje išsilaikyti ir sustiprinti savo galią priimant sprendimus.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Vienas didžiausių rinkėjų aktyvumo skatinimo šalininkų – darbietis Artūras Paulauskas, niekaip negalintis užmiršti tų laikų, kai vos netapo prezidentu, o jo vadovauta Naujoji sąjunga susirinkdavo sisteminių partijų valdymu nepatenkintų rinkėjų protesto balsus. 2003 m., kai balsavome referendume dėl narystės Europos Sąjungoje, būtent A. Paulauskas, tuomet buvęs Seimo pirmininku, aktyviausiai ragino imtis priemonių aktyvumui paskatinti balsavimo dienomis.

„Reaguosime į tą situaciją, laikysime ranką ant pulso. Nelauksime ramiai, kaip pasibaigs, bet bandysime įtakoti tą situaciją“, – kalbėjo Seimo pirmininkas 2003-ųjų gegužę.

Dabar tą skatinimą dalinant referendumo balsavimo apylinkėse lipdukus, su kuriais prekybose centruose buvo galima už 1 centą įsigyti alaus arba skalbimo miltelių, mums vis primena euroskeptikai, teigiantys, jog taip buvo iškreipta tautos valia. Ir nors tos skatinimo priemonės negalėjo pakeisti rinkėjų valios už ar prieš referendumo teiginius balsuoti, tokios perteklinės pastangos tik kompromitavo laisvą piliečių apsisprendimą, kurį jie būtų išreiškę ir be alaus.
Kuo prasčiau A.Paulauskui sekdavosi rinkimuose, tuo dažniau girdėdavome jo pasisakymus, kad reikia ieškoti būdų skatinti rinkėjų aktyvumą, o kai jo vadovaujama Naujoji sąjunga 2008 m. išvis nepateko į Seimą, sugalvojo, jog rinkėjus reikia priversti balsuoti.

„Manau, kad rinkimai turi būti privalomi, kol išmokysime savo žmones laikytis pilietinės pareigos atiduoti savo balsą. Gal kada nors privalomi rinkimai ir galėtų būti panaikinti, bet dabar jie yra būtini“, – kalbėjo A. Paulauskas 2011 m. vasarą, ką tik tapęs Darbo partijos tuometinio pirmininko Viktoro Uspaskicho pavaduotoju.

Partijų programinėmis nuostatomis ne itin besidominčių priešpensinio amžiaus damų vyriško grožio idealu buvusiam politikui išties gali būti skaudu suprasti tapus išblėsusia žvaigžde. Lengviau įtikinti save, kad rinkėjai juo vis dar žavisi, bet nesugeba ateiti balsuoti. Todėl belieka teisę dalyvauti rinkimuose paversti pareiga, už kurios nevykdymą būtų skiriamos piniginės baudos.
Tiesioginių merų rinkimų įteisinimas taip pat buvo grindžiamas politikų svajonėmis padidinti rinkėjų aktyvumą.

„Tai paskatins didesnį rinkėjų aktyvumą. Žmonės tiesiogiai merus renka Italijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje ir kt., kur rinkėjų aktyvumas siekia 60–69 proc. Lietuvoje paskutinius dvejus savivaldybių rinkimus siekė vos 40 procentų,“– teigė Seimo narė socialdemokratė Milda Petrauskienė.

Balsuodami už partijų iškeltus kandidatų sąrašus daugiamandatėje Seimo rinkimų apygardoje, Europos Parlamento ir savivaldybių tarybų rinkimuose, žmonės renkasi jiems labiausiai patinkančią ideologiją. Pavyzdžiui, kas nori mažesnių mokesčių, balsuoja už liberalus, o kam aktualiau naudotis didesnėmis valstybės teikiamomis socialinėmis garantijomis, renkasi socialdemokratus. Sugebančių sąmoningai suvokti savo interesus bei vertybes ir pasirinkti, kuri politinė jėga geriausiai joms gali atstovauti, deja, pajėgūs ne visi šalies gyventojai. Todėl ir balsuoja tik pusė ar dar mažiau.

Suteikta galimybė rinktis ne partijas, o asmenybes arba privalomo dalyvavimo rinkimuose įteisinimas nepavers sąmoningais piliečiais tų rinkėjų, kurie jais iki šiol ypatingai netroško būti. Didesnis dalyvausiančių rinkimuose asmenų skaičius nereiškia didesnio jų politinio aktyvumo.

Neverta tikėtis, kad tie, kas iki šiol nebalsuodavo, suvilioti ateiti prie balsadėžių arba prievarta ten atvesdinti, balsuotų atsakingai. Todėl daugiau balsų gaus garsiausiai apie save šaukiantys vienadieniai populistai ir televiziniuose skandaluose paskutinėmis dienomis prieš rinkimus matyti veikėjai. Arba vietiniai patvaldžiai, savo rankose jau iki šiol sutelkę gerokai daugiau galių, negu numato bet kokie įstatymai. Politikoje liks dar mažiau ideologinių nuostatų ir vertybių, bet daugiau šou elementų. Bus išrinkta gerokai daugiau dainuojančių, šokančių, čiuožiančių, lipančių per tvoras ir perrėkiančių visus oponentus politikos marginalų. Ar tai ir yra demokratijos pergalė? Man knieti tai pavadinti ne pergale, o visišku demokratijos idealų paniekinimu, pasinaudojant jos pačios mechanizmais.

Didesnis piliečių aktyvumas negali būti sukurtas kaitaliojant rinkimų tvarką. Jis atsiranda įtraukiant daugiau žmonių į politinių partijų bei politinius tikslus keliančių visuomeninių organizacijų veiklą. Jis užgimsta politikams tiesiogiai bendraujant su rinkėjais, skleidžiant savo idėjas ir įsiklausant, ko tiems rinkėjams labiausiai reikia. Jis reiškiasi per stichiškai įsiplieksiančias pilietines akcijas, žmonių pasiryžimą nebijoti viešai reikšti daugumos pozicijai prieštaraujančią nuomonę. Tada ir per rinkimus tokių piliečių nebereikės prie balsadėžių už ausų tempti. O jeigu dalis žmonių nenori pasinaudoti savo rinkimų teise, politikams belieka tik gerbti tokį jų apsisprendimą.