R. Sadauskas–Kvietkevičius. Druskininkuose prisireikė demokratijos, kai nebeliko socialdemokratų

„Reikia daugiau demokratijos Druskininkų mieste ir aš tikiuosi, kad viskas bus gerai“, – pasakė Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius komentuodamas keisčiausią šios savaitės įvykį, kai paskui kurorto merą Ričardą Malinauską LSDP paliko didžioji dalis šios partijos skyriaus narių.

Jeigu lankėtės Druskininkuose tik gydomajame purve pasivolioti, tai šis A. Butkevičiaus atradimas jums gal ir neatrodys reikšmingas, tačiau tą purvą jums užmaišiusius čiabuvius toks jo praregėjimas kaip reikiant nustebino.

Daugiau kaip du dešimtmečius dirbdamas žurnalistinį darbą gražiausiame Lietuvos kurorte turėjau galimybę stebėti Druskininkų socialdemokratus jų natūralioje aplinkoje. Mačiau, kaip jie buvo virtę nykstančia rūšimi XX amžiaus pabaigoje, kai partija dar vadinosi LKP ir LDDP. Taip pat ir spartų Druskininkų socialdemokratų populiacijos augimą laikotarpiu, kai dauginimosi ir maitinimosi sąlygos jiems tapo ypač palankios.

Partijos skyrių sudarė negausūs likučiai iš senojo Druskininkų kompartijos elito ir nauji žmonės, tapę socialdemokratais jau R. Malinausko valdymo laikais. Pirmieji dar buvo pastebimi viešose vietose tik pačioje LSDP dominavimo Druskininkuose pradžioje, maždaug nuo 2000 iki 2005 metų. Dauguma jų tiesiog fiziškai nuseno, palydėti žilagalvių bendražygių darniomis gretomis sugulė po šlifuoto akmens plokštėmis Ratnyčios pušyne, o jaunesnieji, pamatę, kad vien buvimas partijoje, nepriklausant mero artimų draugų ratui, ypatingų galių nesuteikia, išvažiavo laimės ieškoti kitur.

Pamažu, gal iki kokių 2010–ųjų, Druskininkų socialdemokratų skyrius užsipildė žmonėmis, kurie apie socialdemokratiją ir kairiąsias vertybes išvis nieko nebuvo girdėję, tačiau užėmė vadovaujančias pareigas biudžetinėse įstaigose ir savivaldybės įmonėse.

R. Sadauskas-Kvietkevičius

Taip pamažu, gal iki kokių 2010–ųjų, Druskininkų socialdemokratų skyrius užsipildė žmonėmis, kurie apie socialdemokratiją ir kairiąsias vertybes išvis nieko nebuvo girdėję, tačiau užėmė vadovaujančias pareigas biudžetinėse įstaigose ir savivaldybės įmonėse. Mokyklų direktoriai ir jų pavaduotojai, savivaldybės užsakymais mintančių įmonių ir sanatorijų vadovai. Buvimas LSDP nariu automatiškai sėkmingos karjeros negarantavo, tačiau buvo būtina nors ir nerašyta sąlyga laimėti konkursus ar tiesiog išlikti anksčiau užimtose pareigose.

Dalis tokių naujųjų Druskininkų socialdemokratų ikimalinauskiniais laikais buvo kitų partijų nariais ir netgi jų sąrašuose kandidatuodavo į savivaldybės tarybą, tačiau tik dabar atrado savyje giliai tūnojusį potraukį socialdemokratijai. Pavyzdžiui, dabartinis Druskininkų savivaldybės švietimo skyriaus vedėjas Jevgrafijus Samuchovas, sovietmečiu nesėkmingai stojęs į Gardino KGB mokyklą, XX a. pabaigoje atstovavęs Centro partijai, karjerą padarė tapęs socialdemokratu.

Jauni specialistai, po visokių viešojo administravimo ir riomerinės teisės studijų atvykstantys užimti pareigų Druskininkų savivaldybės administracijoje, taip pat labai greitai atranda savo gyvenimo prasmę socialdemokratų partijos veikloje. Paskutinis ten dirbęs gyvas konservatorius buvo miesto vyr. dailininkas Antanas Balkė, kuris ne tik liko be pareigų, bet ir jo sukurta skulptūra „Legenda“, puošusi skverą prie Šv. Jokūbo gatvės, buvo pakeista Tado Gutausko pasaga, stebėtinai panašia į Pasvalio rajono riboženklį.

Dabartinė druskininkiečių atstovė Seime Kristina Miškinienė socialdemokratiją atrado jau brandžiame amžiuje, būdama Druskininkų savivaldybės tarybos nare, atstovavusia Moterų partijai. Pažinti socialdemokratines vertybes jai padėjo mero pavaduotojos pareigos, o tada jau ir į Seimą kelias atsivėrė.

Savivaldybės administracijos direktorė Vilma Jurgelevičienė socialdemokrate tapti turėjo ne tik dėl savo pačios užimamų pareigų, bet ir todėl, kad formaliai partiniu negalėjo tapti jos sutuoktinis, ilgą laiką vadovavęs Druskininkų policijos komisariatui, o paskui tapęs visos Dzūkijos ramybę sergstinčio Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotoju.

LSDP pirmininkui A. Butkevičiui apie druskininkietišką demokratijos formą, stebint iš arti turinčią nemažai bendrų bruožų su rusišku „reguliuojamos demokratijos“ modeliu, tapo žinoma tikrai ne šią savaitę. Nuo pat 2013 m., kai į viešumą pradėjo lįsti R. Malinausko tvorų, laikraščio leidybos už viešuosius pinigus ir Vijūnėlės dvaro istorijos, žurnalistai rėmė prie sienos LSDP pirmininką, reikalaudami įvertinti jo pavaduotojo partijoje R. Malinausko elgesį. Ne kartą druskininkietiškos temos svarstytos LSDP valdyboje ir etikos komisijoje, bet visuomet nugalėdavo siūlantieji palaukti galutinių kontrolės institucijų ir teismų sprendimų. Kai tokie sprendimai įsiteisėdavo, pavyzdžiui, „Mano Druskininkų“ leidybos byloje, niekas jau neprisimindavo, ką svarstė prieš metus ar porą metų.

Susiruošęs vykti į Druskininkus atkūrinėti LSDP skyriaus A. Butkevičius turi dvi pasirinkimo galimybes. Jis gali susitikti su R. Malinausku, nusižeminti, atsiprašyti ir pripažinti, kad kurorto meras už jį galingesnis. O tada mandagiai pasiūlyti R. Malinauskui grįžti į LSDP drauge su visu skyriumi. Kaip kompensaciją galėtų pažadėti surasti pinigų Druskininkų kongresų ir kultūros rūmų statybai.

Tačiau yra ir antroji galimybė – iš naujo ieškoti kurorte žmonių, kuriems rūpi ne vadovo pareigos maudyklėse, o laisvė, demokratija ir socialinis teisingumas. Kelis tokius pažįstu, bet jie jau priklauso kitoms partijoms ir vien už tai nemažai prisikentėjo arba kalbėdami su žurnalistais vis dairosi per petį, ar kas nemato, ir prašo straipsniuose neminėti jų pavardžių. Daugiau demokratijos mums čia tikrai praverstų.