R. Sadauskas-Kvietkevičius. Je suis Rimantas Bekintis

Kražių žudynių sukrėsta šalis lengviau atsiduso, vos tik buvo sulaikytas įtariamasis ir viešai pristatyta jo gyvenimo istorija. Kažkada teistas už žmogžudystę, prasigėręs ir smurtavęs prieš artimuosius Rimantas Bekintis idealiai tiko mūsų sąžinei nuraminti.

„Kaltas alkoholis,“– lengviau atsiduso kaimynai, pareigūnai ir politikai. O žiniasklaida dar kurį laiką galės tąsyti šią temą kaip apgraužtą kaulą ir pasakoti šiurpias serijinio senučių žudymo už kelis eurus detales.

Bus proga blaivybės propaguotojams pasiūlyti kelis nieko nelemiančius draudimus, o galiausiais iš jų liks tik akcizo alkoholiui padidinimas keliais procentais. Bet šiukštu ne tiek, kad galėtų sumažėti vartojimas. Nes valstybei juk reikia susirinkti savo biudžetą iš kurio paskui moka pašalpas ir finansuoja nemokamus pietus prasigėrusių šeimų vaikučiams.

Pripažindami, kad alkoholizmas yra sunki liga, vis dėlto matome tik paskutinę jos stadiją pasiekusius ligonius, kai priklausomybė jau visiškai sunaikina asmenybę ir paverčia žmogų dvokiančiu skuduru arba už lašą gėralo nužudyti artimąjį galinčiu žvėrimi.

Socialinės dokumentikos televizijos laidos mėgaudamasi rodo tokių ligonių gyvenimo būdą, apsimeta padedanti jiems aiškintis tarpusavio konfliktus. O iš tikrųjų tik suteikia šiapus televizoriaus įsitaisiusiam miesčioniui fariziejišką iliuziją, kad jis yra kažkuo pranašesnis už rodomus alkoholikus. Pranašesnis tik tol, kol neįkliuvo girtas už vairo, neperžengė tos ribos, kada 1 – 2 dienų savaitgalinės išgertuvės išsitęs iki daugiadienių, privers paimti greitųjų paskolų ir kumščiu nutildyti beviltiškai bandančius moralizuoti artimuosius.

Mes iš visų jėgų stengiamės nematyti, kad viena ar kita alkoholizmo forma serga didžioji dalis mūsų visuomenės. Nežinau 60 ar 80 procentų, nes oficiali statistika apima tik tuos, kam liga jau pradeda kelti rimtų problemų, o dauguma sugeba slėpti ją dešimtmečiais, nepripažinti nei sau, nei artimiesiems, pasikliauja tariamu sugebėjimu kontroliuoti jos eigą neprisigerdami darbe ir nešlitinėdami viešumoje.

Netiesa, kad geria tik kaimas ir skurdžių didmiesčių kvartalų gyventojai. Pigiausias vynas plastikiniuose buteliuose ir prabangūs gėrimai veikia mūsų smegenis visiškai taip pat, tik nuo pirmojo kitą rytą kiek smarkiau kankina troškulys ir plyšta galva. Politinių partijų vasaros stovyklose, stambių kompanijų ir pareigūnų vakarėliuose, plačią giminę suburiančiuose jubiliejuose, vestuvėse ir krikštynose – visur tas pats. Vakarui baigiantis dauguma svečių būna girti, šneka tai, ko kitą dieną nenorės prisiminti, vulgariai priekabiauja prie kitos lyties bendradarbių, giriasi tariamais savo nuopelnais ir prirašo kliedesių socialiniuose tinkluose.

Kiekviename iš mūsų giliai tūno Rimantas Bekintis. Je suis Kražių žudikas, tai yra aš ir tamsta, mielas skaitytojau, galim juo tapti, kai alkoholis ištrins visus moralinius stabdžius.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Žinoma, nuo penktadienio vakarą po darbo bare užsakyto antro alaus bokalo iki bekintiško senučių galabijimo, kad galėtų tęsti daugiadienį gėrimą kelias netrumpas, bet jis pakankamai tiesus, aiškus ir vienos krypties. Nėra jokių garantijų, kad pradėję reguliariai išgėrinėti mokyklos suole, įpusėjęs šeštą dešimtį, būtinai tapsite serijiniu žudiku. Tai gali nutikti gerokai anksčiau arba visai niekada nenutikti, nes net ir rudeninė sloga kiekvienam pasireiškia individualiai. Kiekviename iš mūsų giliai tūno Rimantas Bekintis. Je suis Kražių Rimantas Bekintis, tai yra aš ir tamsta, mielas skaitytojau, galim juo tapti, kai alkoholis ištrins visus moralinius stabdžius.

Alkoholizmu serganti visuomenė, nepripažįstanti savo ligos, veidmainiškai smerkia tuos, kas jau nesugeba jos nuslėpti. Štai iš kur raginimai sugrąžinti mirties bausmę, nurėžti ką nors žemai kabančio perėjose pėsčiuosius traiškantiems neblaiviems vairuotojams ir patyčios iš alkoholikų visokiose „TV pagalbose“. Bet tokia visuomenė išsirenka panašius į save politikus, kurie niekada nepritars nuoseklios alkoholio vartojimo mažinimo, kontrabandos užkardymo ir efektyvaus alkoholikų gydymo programos įgyvendinimui.

Jau mėnesį besitęsiantis ir vis naujų staigmenų pateikiantis Druskininkų skandalas turi ir savo viešai neįvardijamą, bet druskininkiečiams neblogai žinomą pusę. Toli gražu ne visi po oficialių šventinių renginių vykdavusių pramogų dalyviai prisimena viską, ką yra veikę ir prišnekėję. Sovietmečio partinio elito pirtelių ir puotų po medžioklės tradicija niekada nebuvo išnykusi. Galimybė, kad karščiausios tokių pramogų akimirkos buvo užfiksuotos šiuolaikinėmis vaizdo ir garso įrašymo priemonėmis, galėtų būti rimtu argumentu partijos bičiuliams susilaikyti nuo žalą partijos reputacijai darančio kurorto šeimininko pasmerkimo.