R. Sadauskas-Kvietkevičius. Ką nutyli Lietuvos žiniasklaida?

Kelno policijos pareigūnams prabilus apie naujametės nakties įvykius, kai migrantų minia miesto centre užpuldinėjo moteris, pamatėme apgailėtiną žiniasklaidos laisvės padėtį šalyje, kurios žurnalistų darbą buvome įpratę vadinti sektinu pavyzdžiu. Kas nutiko, kad baimė pelnyti islamofobo etiketę Vokietijos žurnalistams tapo svarbesne už profesinę pareigą sakyti tiesą savo skaitytojams, klausytojams ir žiūrovams?

Neabejoju, kad į šį klausimą artimiausiu metu sugebės atsakyti pati Vokietijos žurnalistų bendruomenė, jeigu jai dar svarbus visuomenės pasitikėjimas. O mes geriau paieškokime krislo savo akyje, tai yra pabandykime suprasti, kaip toli nuėjome tuo pačiu politinio korektiškumo vardan ugdomos savicenzūros keliu? Ar yra temų, kurių nevalia aptarinėti Lietuvos žiniasklaidoje ir asmenų, kurių kritikai nėra vietos viešojoje erdvėje?

Pradėkime nuo prezidentės Dalios Grybauskaitės. Neišduosiu ypatingos paslapties parašydamas, kad jos veiklą teigiamai vertina gerokai didesnė dalis žurnalistų ir žiniasklaidos priemonių redaktorių, negu Seimo narių, ministrų ir merų. Ar dėl to žiniasklaida linkusi nutylėti D. Grybauskaitės klaidas? Pakanka prisiminti vien pastarojo meto įvykius, kai prezidentė pakeitė savo nuomonę dėl naujos vaikų teisių apsaugos institucijos steigimo, o jos kanceliarija puolė taisyti bene savaitės senumo pranešimą. Žiniasklaida ir viešosios erdvės komentatoriai kaipmat tai pastebėjo ir Prezidentūra sulaukė tokios kritikos lavinos, kad maža nepasirodė.

Premjeras ir visa valdančioji dauguma, kaip ir dera, kasdien negailestingai tarkuojami, bet ne ką mažiau už kiekvieną savo nusišnekėjimą ir klaidą gauna ir opoziciniai liberalai su konservatoriais. Tas kritinių publikacijų santykis, žinoma, kiekvienoje žiniasklaidos priemonėje yra vis kitoks, bet didieji naujienų portalai ir nacionalinis transliuotojas meistriškai sugeba išlaikyti balansą tarp politikų reikšmingumo ir jiems skiriamo dėmesio.

Ne taip seniai socialdemokratė Morta Vidūnaitė priekaištavo LRT, kad į televizijos ir radijo laidas retokai kviečiami kairiųjų pažiūrų politikai bei apžvalgininkai. Įžvelgčiau čia ne pačios LRT slaptą nuostatą ignoruoti neomarksistus ir anarchistus, o visuomenei žinomų gebančių kažką pasakyti kairiųjų pažiūrų komentatorių stygių. Be to, susodinus, pavyzdžiui, apie Sausio 13-osios įvykius diskutuoti Algirdą Paleckį iš kraštutinės kairės ir šiuo metu kiek pritilusį Julių Panką arba naująjį tautininkų lyderį Audrių Rudį iš tokios pat tolimos dešinės, tokios laidos rengėjams paskui gali tekti ilgai ir nuobodžiai liudyti policijos apklausose bei teismuose.

Ryškiausiu praėjusių metų politinės savicenzūros ar cenzūros pavyzdžiu pavadinčiau vienos žiniasklaidos grupės laikraščio, naujienų portalo ir televizijos dalyvavimą Druskininkų skandale. Visai Lietuvos žiniasklaidai varžantis tarpusavyje, kas atras naujų dar skandalingesnių faktų, šitie buvo tapę Druskininkų savivaldybės vadovų ruporu, transliuojančiu beveik vien jų atsakymus ir atsikirtimus į kritiką. Kai pagrindinio skandalo herojaus portretas ir vien jo poziciją transliuojantis straipsnis be jokio užsakymo numerio atsiduria pirmajame dienraščio puslapyje, skaitytojams belieka tik spėlioti, kurio sveikatinimo centro reklamos užsakymais už tai bus ar jau buvo atsilyginta?

Diskusija pabėgėlių tema Lietuvos žiniasklaidoje vyko be jokių cenzūros suvaržymų – skaitytojus pasiekė ne tik raginimai svetingai priimti kuo daugiau migrantų, bet ir straipsniai bei pasisakymai, kurie Vokietijoje būtų pripažinti islamofobiškais. Ne tik nišiniuose tinklalapiuose ar feisbuke, bet ir populiariausiuose naujienų portaluose bei televizijos laidose.

Iš Vakarų Europos perimti žmogaus teisių ir žiniasklaidos etikos standartai dar netrukdo mums pastebėti Kirtimų tabore narkotikais prekiaujančių piliečių tautybės ar teroristinių išpuolių rengėjų religijos. Pavieniai raginimai vengti stigmatizavimo rašant apie BMW vairuotojų nušluotas stoteles arba smurtautojų artimoje aplinkoje lytį dar neįsikūnijo Visuomenės informavimo etikos asociacijos sprendimuose.

Žurnalistai ir redaktoriai puikiai supranta, kaip pasikeitė viešoji erdvė atsiradus interneto socialiniams tinklams. Analizuodami auditorijos srauto šaltinius matome, kad vis didesnę apsilankymų naujienų portaluose dalį sudaro feisbuko ar tviterio nuorodas paspaudę skaitytojai. Kol didieji šalies naujienų portalai sugeba kurti kokybišką naujienų turinį, kuriuo skaitytojams norisi dalintis, jų auditorija ir reklamos pajamos augs toliau. Tačiau bet kokios aktualios temos ignoravimas vardan politinio korektiškumo reikštų labai greitą skaitytojų pasitikėjimo ir jų srauto praradimą.

O gal aš, kaip tie animacinio serialo „Pietų parkas“ („South Park“) 2015 metų sezono serijų personažai, tiesiog nespėjau pajusti, kada politinio korektiškumo reikalavimai pakeitė mano gyvenimą taip, kad nereikia nė cenzūruoti parašyto teksto, nes net slapčiausios mano mintys juos jau atitinka?