R. Sadauskas-Kvietkevičius. Kalafiorų revoliucija: kodėl tik dabar?

Pirmadienį premjeras Algirdas Butkevičius dėl kalafioro skandalo išsikvies ant kilimėlio ūkio ministrą, Lietuvos prekybininkų asociacijos, Statistikos departamento, Konkurencijos tarybos vadovus. Oficialiai tai pavadinta „pasitarimu dėl maisto produktų kainų pokyčių parduotuvėse“.

Viešųjų ryšių konsultantai jam bus pasakę, kad rinkimų metais į kilusią internete pasipiktinimo bangą kažkaip reaguoti būtina. Todėl po pasitarimo bus surengta spaudos konferencija ar išplatintas pranešimas iš kurio sužinosime, kaip Vyriausybei ir asmeniškai premjerui rūpi, kad paprastas žmogus galėtų nusipirkti būtiniausių maisto produktų. Tų, kurie, pasak oficialios statistikos, beveik nebrango, o gal ir atpigo. Prekybininkai, savo ruožtu, turės milijoną nuoširdžiai skambančių paaiškinimų, kodėl tas demotyvacijų žvaigžde tapęs žiedinis kopūstas ir dar kelios prekės vis dėlto brango. Žinoma, visai ne dėl jų godumo.

Todėl šiandien jaučiuosi kaip reikiant sutrikęs. Netikėti statistika juk yra beveik tas pats, kaip abejoti ar amerikiečiai tikrai buvo Mėnulyje, neskiepyti vaikų ir kiekvieną rytą nuogam prieš veidrodį ieškoti savo kūne ateivių paliktų implantų. Prieš kelias dienas užpildyta pernykščių pajamų deklaracija liudija, kad uždirbau trečdaliu daugiau negu 2014 m., todėl galėčiau apsimesti, kad nepastebėjau kainų pokyčių. Juolab, kad garsiausiai apie juos šūkauja tie, ką čia erzina ne tiek kainos, kiek pati Lietuva.

Įpratau bendrauti su jumis sąžiningai, todėl privalau prisipažinti, kad Kalafiorų revoliucija manęs nė trupučio nenustebino. Nustebino tik tai, kad ji nenutiko keliais mėnesiais anksčiau. Nes mano subjektyvūs stebėjimai ir žmonos sukaupta parduotuvių čekių kolekcija liudija, kad po euro įvedimo dirbtinai stabdytas kainų augimas atitrūko nuo grandinės jau pačioje šių metų pradžioje. Brango ne tik daržovės, bet ir daugybė kitų prekių nuo naujų kojinių parduotuvėse iki naudotų automobilių skelbimų interneto tinklapiuose. Brango malkų skaldymas ir mobiliųjų telefonų remontas, masažas su laiminga pabaiga ir kodavimas nuo mėsos valgymo bei tikėjimo prietarais.

Tačiau kainų didėjimas toli gražu ne visada sukelia tokį didžiosios dalies visuomenės pasipiktinimą. 1991-ųjų sausį Kazimiros Prunskienės vyriausybės padidintos maisto produktų ir kitų prekių kainos baigėsi įniršusių jedinstvininkų bandymu šturmuoti Aukščiausiosios Tarybos rūmus, o po metų, jau valdant Gediminui Vagnoriui, jo vardą gavusių laikinųjų pinigų-talonų su žvėrelių atvaizdais laikais, infliacija tapo neerzinančia kasdienybės dalimi.

Kalafioras sukrėtė Lietuvą būtent dabar todėl, kad mes buvome pasiruošę jį priimti kaip nusivylimo politine valdžia simbolį. Jame sutilpo visos premjero nuomonės permainos, išsisukinėjimai nuo kaltinimų melu, kurį visi skaitė ir girdėjo, kone už rankos pagautų „tvarkiečių“ lyderių pinamos sąmokslo teorijos, nenusipelnytas Birutės Vėsaitės medalis bei nusipelnytas, bet taip ir neišgirstas nuosprendis spėjusiai apsukriai reorganizuotis Darbo partijai. Juk jie, laimėję rinkimus 2012-aisiais, turėjo tapti išsigelbėjimu nuo Andriaus Kubiliaus diržų veržimo ant pensininkų kaklo, o į kadencijos pabaigą patys tapo ne tik parlamentinės opozicijos, bet ir mano kaimynų iš mažo kaimelio tarp Dzūkijos pelkių pajuokos objektu.

Marijaus Mikutavičiaus pavadinta cementiniu drambliu valdžia negali staiga tapti šilta, lanksčia ir kalbėtis su mumis žmonių kalba, o ne dangstyti savo cementinius paslėpsnius statistikos lentelėmis ir sudaryti dar vieną darbo grupę, kuri cementine kanceliarine kalba atsakys ne tai, ko jos buvo klausta. Sąžinės neturėjimas neprieštarauja teisės aktams ir neužtraukia atsakomybės, o Vyriausioji tarnybinės etikos komisija net ir jos apbrėžimo Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatyme nerastų.

Nelabai tikiu, kad stichiškai susiorganizavusi nesilankymo prekybos centruose akcija galėtų tapti iš tikrųjų masine ir tomis dienomis, kai ji vyks, bent trečdaliu sumažinti prekybininkų apyvartą. Jeigu ji pasisektų, žmogus, kuris visą gyvenimą manė, kad jo balsas čia nieko nelemia ir jo nuomonė niekam nerūpi, pasijustų galinčiu pakeisti pasaulį komiksų superherojumi. Galbūt netgi galinčiu atsiimti šitą šalį iš cementinio dramblio ir sutvarkyti ją taip, kad iš čia nesinorėtų niekur bėgti nei mums patiems, nei mūsų vaikams.

Net jeigu prekybos tinklų boikotas netaps masiniu reiškiniu, tai kalafioras – nuostabaus grožio daržovė, savo forma primenanti žmogaus smegenis. Todėl Kalafiorų revoliucija – tai pirmiausiai perversmas mūsų smegenyse, postūmis pradėti mąstyti savo galva ir pasitikėti savimi, o ne valdžios sprendimais ir pažadais.