Pirmoji apie tai prabilo europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė, Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijoje spėjusi įprasti girdėti kiek artimesnę kairiosioms vertybėms retoriką.
Darbo santykių liberalizavimo planas ne šiaip sau buvo palaikytas stalčiuje, kol pasibaigs savivaldybių rinkimai. Ištrauktas prieš rinkimus, oponentų pastangomis jis būtų suveikęs baisiau už Alytaus mero Jurgio Krasnicko „vertybių deklaraciją“. Delsti ilgiau taip pat buvo rizikinga, nes tuomet pavojingai priartėtų 2016 m. Seimo rinkimai.
Šiuo atveju ne taip svarbu, kad patį projektą ištraukė ne patys socialdemokratai, o jų koalicijos partnerių Darbo partijos ministrė Algimanta Pabedinskienė – premjeras, nepaisydamas prezidentės Dalios Grybauskaitės kritikos, jį jau spėjo pavadinti vienu iš svarbiausių šalies nepriklausomybės laikotarpio darbų. Pagaliau jam atsirado proga nusikratyti neryžtingo, imtis reformų nedrįstančio politiko įvaizdžio.
Darbo santykių, pensijų ir socialinės apsaugos reformos sėkmė arba žlugimas vargu ar galėtų paveikti Darbo partijos rezultatus 2016 m. rinkimuose labiau, negu galutinis nuosprendis V. Uspaskicho byloje. Europos Parlamentui panaikinus Darbo partijos pirmininko imunitetą mažėja tikimybė, kad jam pavyks užvilkinti teismo procesą net iki Seimo rinkimų kampanijos pradžios ir vėl jį sustabdyti tapus kandidatu. Bet jeigu V. Uspackichui teks sėsti už grotų dar šiemet arba 2016 m. pradžioje, tuomet jo partija į naujos kadencijos Seimą gali ir nepatekti.
Tvarkiečiams darbo santykių liberalizavimas bene mažiausiai patinka, nors ši partija priešistoriniais laikais, kurių nesiekia dabartinių jos narių atmintis, kilo iš Liberalų ir centro sąjungos. Rolandas Paksas ir jo šalininkai, kaip ir euro įvedimo metu, galės iki valiai kritikuoti darbo santykių reformos projektą viešojoje erdvėje ir tuo pat metu nežlugdyti jo priėmimo Seime.
Ką rizikuoja prarasti A. Butkevičius, pradėdamas darbo santykių liberalizavimą? Nuoseklūs kairiųjų pažiūrų rinkėjai, tikintys, kad pasaulį galima pagerinti tik atimant gėrybes iš turtuolių ir išdalinant jas darbo liaudžiai, kito pasirinkimo neturi ir iki 2016 m. neturės. Lietuvoje tiesiog nėra daugiau bent kiek žinomesnių kairiųjų partijų. Net apie Pietų Europoje populiarią universalių bazinių pajamų idėją čia nedaug kas girdėjo.
Kaime ir nedideliuose miesteliuose, kur LSDP renka daugiausiai balsų, ideologinės nuostatos lemia gerokai mažiau už asmenines simpatijas bei antipatijas, šeimos santykį su sovietmečio įvykiais. Stiprus provincijos meras, kontroliuojantis visus savivaldybei pavaldžių įstaigų bei besistengiančio jam įsiteikti verslo darbuotojus, gali parūpinti partijai daugiau balsų už bet kokį vertybių propaguotoją iš Vilniaus.
A. Butkevičiaus vyriausybės sumanymas liberalizuoti darbo santykius kuo puikiausiai atitinka Europos Parlamento ir savivaldybių rinkimų metu pastebėtą didžiųjų miestų rinkėjų atsigręžimo į liberalizmą tendenciją. Vargu ar net patys socialdemokratai tikisi, kad dėl to Liberalų sąjūdžiui simpatizuojantis jaunimas 2016 m. masiškai balsuos už juos. Bet kodėl nepabandžius pažvejoti drumstame liberalizmo vandenyje su tokiu jauku? Žiūrėk, vienas kitas neapsisprendęs ir per šiuos rinkimus išvis nėjęs balsuoti vilnietis ar klaipėdietis ims ir pagalvos, kad ne tokie jau Grūto parko balvonai yra tie socialdemokratai, jei taip moderniai darbo santykius sutvarkė, eurą įvedė, dujų terminalą pastatė.
Todėl didžiausią grėsmę A. Butkevičiaus bandymui pabūti liberalesniu už liberalus kelia kažką panašaus į kairiąsias pažiūras turintys jo paties vadovaujamos partijos aktyvistai ir profesinės sąjungos. Pastarųjų pasipiktinimas ilgainiui nuslops užklimpęs begalinėse derybose dėl kiekvienos reformos nuostatos Trišalėje taryboje. O tikrų kairiųjų LSDP niekada nebuvo tiek daug, kad jų žodis ką nors lemtų.