R. Sadauskas-Kvietkevičius. Kodėl „Charlie Hebdo“ negalėtų būti leidžiamas Lietuvoje?

Po islamistų išpuolio satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“ redakcijoje per visą pasaulį ritantis „Je suis Charlie“ solidarumo bangai, Michailo Chodorkovskio raginimą palaikyti žuvusiųjų atminimą perspausdinant pranašo karikatūras pasmerkė Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas ir... Lietuvos poetas bei publicistas Vytautas Rubavičius.

„...privalau aiškiai pasakyti, kad nepritariu nei tokiam karingam ateizmui, nei tokioms patyčioms, nelaikau jų žodžio laisvės apraiška, tad niekaip negaliu įsijungti į „Je suis Charlie“ gretas,“ – rašo pastarasis, o žurnalistė Ginta Gaivenytė priduria, kad musulmonų „gerbiamo pranašo užpakalio vaizdavimas nėra jokia žodžio laisvė“, o „tyčiotis iš kito žmogaus tikėjimo yra informacinis terorizmas“.

Nepaisant aukštų žiniasklaidos laisvės reitingų ir gražiai surašytų įstatymų, kurie turėtų ginti tą laisvę, per ketvirtį amžiaus nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje pagarba žodžio laisvei taip ir netapo viena iš esminių mūsų visuomenės vertybių. „Charlie Hebdo“ netgi negalėtų būti leidžiamas Lietuvoje, nes mūsų Baudžiamajame kodekse tebėra straipsnis, numatantis laisvės atėmimo bausmę už įžeidimą. Nereikėtų ir šaudyti – įsižeidę politikai jau būtų susodinę redaktorius ir karikatūristus už grotų už tyčiojimąsi iš jų.

Spaudžiama žurnalistų bendruomenės Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė prieš metus užregistravo Seime Baudžiamojo kodekso pataisas, dekriminalizuojančias naudojimąsi žodžio laisve. Seimas po pateikimo šioms pataisoms pritarė, bet 2014 m. gegužę neigiamas išvadas apie jas Seimui pateikė Teisingumo ministerija. Nors pataisų svarstymą Seime sveikino Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos atstovė, atsakinga už žiniasklaidą Dunja Mijatovič, o Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius tvirtino, kad siūloma atsisakyti relikto, kuris „kartu su privataus kaltinimo instrumentu šiandien yra de facto tapęs susidorojimo su kritika įrankiu“, vis nerandama progos įtraukti šio klausimo svarstymą į Seimo posėdžių darbotvarkę.

Politikai, nesuvokiantys žodžio laisvės reikšmės, elgiasi visiškai teisingai, nes jų rinkėjams ta laisvė visiškai nerūpi. Velionio Prezidento Algirdo Mykolo Brazausko pirmą kartą suformuluota priešstata tarp viešo kalbėjimo ir konkrečių darbų įsitvirtino politikoje. Premjero Algirdo Butkevičiaus ir Darbo partijos įkūrėjo Viktoro Uspaskich ginčas – tik žodžiai. Koalicija dirba toliau, nes viešai ištartas žodis neturi jokios vertės. Rinkėjams juk svarbiausia minimali alga, pensijos, troleibusų bilietų ir kiaulienos šoninės kainos pokyčiai įvedus eurą, o ne kažkokios kalbos.

Gal todėl neturime ir žiniasklaidos priemonių bei viešųjų asmenų, sąmoningai provokuojančių ir tikrinančių žodžio laisvės ribas tokiu mastu, kaip Prancūzijoje tai darė ir, tikiuosi, darys „Charlie Hebdo“. Pavyksta prisiminti tik Algį Ramanauską ir Rimą Šapauską, porą dešimtmečių provokuojančius ir erzinančius mus visus savo personažais, sukurtais „Radioshow“ ir „Dviračio šou“ bei kitose televizijos ir radijo laidose. Ir reguliariai sulaukiančius priekaištų, neva savo kūryba skatina patyčias vaikų darželiuose bei verčia niekais lietuvių kalbos tyrumo sergėtojų darbą.

Kikenate dalindamiesi šmaikščią ukrainiečių kūrybą „Putin chuilo“ tema, bet kai Druskininkuose atėjau į viešą renginį vilkėdamas marškinėliais su užrašu „Caras chuilo“, o vienas kurorto laikraštis tai nufotografavo ir aprašė, kaip mat pasipylė skundai, neva tas aprašymas kažkokiu būdu padarė žalą jautriųjų druskininkiečių nepilnamečiams vaikams.

Būdas riboti žodžio laisvę, neva rūpinantis vaikų apsauga nuo galinčios juos neigiamai paveikti informacijos, į Lietuvą atkeliavo iš Rusijos, Vengrijos ir islamo šalių bei keistai sutapo su keletą metų visuomenę skaldžiusia Garliavos byla. Ūmiausia tos kolektyvinės psichozės būsena, kai už kiekvieno kampo vaidenosi mūsų vaikų tykantys pedofilai, jau seniai praėjo, bet daugelio žmonių sąmonė taip ir liko atvira įvairioms sąmokslo teorijoms, homofobiškiems prietarams bei gandams.

O anuometiniai Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo iniciatoriai iš TS-LKD dabar išvis vengia prisiminti, kaip tada sveikino Vengrijos Viktoro Orbano partijos „Fidesz“ pastangas varžyti žiniasklaidos laisvę.

Neturiu teisės veltis į ginčą, ar islamas yra taikos ar smurto religija, nes asmeniškai nepažįstu nė vieno gyvo musulmono, o Korano taip ir nebaigiau skaityti – jis man pasirodė gerokai nuobodesnis už Fransua Rablė „Gargantiua ir Pantagriuelį“, kurį drauge buvau pasiskolinęs iš bibliotekos vienam savaitgaliui. Užtat žinau, kad kaip krikščionis privalau būti pasiruošęs paaukoti gyvybę už tai, kad kiekvienas žmogus turėtų neginčijamą teisę tyčiotis iš manęs ir mano tikėjimo, jeigu tokias patyčias iškentėjo gerokai didesnę galią jas nutraukti už mane turėjęs Dievo sūnus.