Ir nepadės čia jokios kalbos apie mažas medikų algas bei jų palyginimai su Britanijos ar Skandinavijos šalių uždarbiais. Nes ir tos senolės pensija, nuo kurios kas mėnesį ji atidėdavo po kelias dešimtis eurų būsimam kyšiui savo maisto ar naujų batų sąskaita, tikrai neprilygsta bendraamžių Vakarų Europoje pajamoms.
Nesuprantu, koks nelabasis traukė už liežuvio Sveikatos ministrę Rimantę Šalaševičiūtę pasisakyti šia jautria tema ir prisipažinti prieš keletą metų davus kyšį gydytojui. Patyrusi politikė vienu sakiniu sugebėjo nubraukti pagerėjusį Lietuvos korupcijos suvokimo indeksą ir visus lipdukus „Aš neimu kyšių“, užklijuotus ant policijos automobilių. Nesvarbu, kad ta kyšio istorija nutiko seniai, o pati R. Šalaševičiūtė tikina smerkianti tokį elgesį. Jos pasiųsta visuomenei žinia buvo suprasta labai aiškiai: duoti kyšį gydytojui privaloma, nes net pati ministrė taip darė.
Būtent todėl jaučiu pareigą apie tai rašyti, nes esu gyvas šitų prietarų paneigimas – vienas iš daugelio niekada medikams nedavusių kyšio Lietuvos Respublikos piliečių.
Net tada, kai prieš du dešimtmečius Druskininkų miesto ligoninės Akušerijos–ginekologijos skyriuje gimė mano dukra Monika, vienintelė dovana, kurią atnešiau į ligoninę, buvo gėlių puokštė žmonai. Buvau vienu iš pirmųjų tėvų, pasinaudojusių ką tik įteisinta galimybe dalyvauti gimdyme, mačiau nuoširdžias medikų pastangas, kad viskas įvyktų sėkmingai ir neišgirdau nė vienos užuominos apie kažkokius pinigus.
Neturiu jokio medicininio išsilavinimo ir nesu iš tų žmonių, kurie prenumeruoja visus žurnalus apie sveikatą, įdėmiai žiūri televizijos laidas šia tema ir reiškia savo nuomonę ilgais lotyniškais terminais. Pasitikiu medicinos mokslu ir šioje sistemoje dirbančių žmonių profesine etika, tikiu antibiotikais ir skiepais, o ne acto garinimu ar binto rūkymu.
Visi mes su saule negyvensime, o sveikata ne geležinė. Medikų pagalbos dar ne kartą prireiks ir mano artimiesiems, ir man pačiam. Būtent todėl moku Privalomojo sveikatos draudimo mokestį nuo visų savo algų ir honorarų. Bet jau geriau dvėsiu ligoninės patvoryje, negu kada nors išduosiu savo principus – neimti ir neduoti kyšių.
Bent kartą pažeidęs šį gyvenimo dėsnį, pateksiu į kompromisų zoną, kurioje ne nuodėmė nusipirkti iš Baltarusijos atvežto pigesnio kuro, rūkyti kontrabandines cigaretes, o rašant straipsnį faktus atrinkti taip, kad pažadėjęs nelikti skolingas konflikto dalyvis skaitytojams atrodytų kaip Pasaulio teisuolis, o jo oponentai – siautėjantys karo nusikaltėliai. Gal kas nors ir gali taip gyventi ir įtikinti save, jog taip gyvena visi, bet Lietuvos žurnalistikoje su tokiomis nuostatomis nėra ką veikti. Mūsų tiek nedaug, mes visi vieni kitus pažįstame, ir bet kokie kompromisai su sąžine labai greitai pakerta žurnalisto reputaciją taip, kad belieka eiti verslui ar politikams pranešimų spaudai rašinėti.
Pastebiu, kad mūsų – neimančių ir neduodančių – kasmet atsiranda vis daugiau. Ne vien dėl kartų kaitos, pagyvenusių užsienyje parsivežtos patirties, bet ir dėl pasikeitusios nuostatos siekti bet kokia kaina savo gyvenime vadovautis vertybių sistema, kurioje korupcijai nėra vietos. Ir to paties reikalauti iš bet kokias pareigas mūsų valstybėje užimančių asmenų.