Neįvardintas, nepasmerktas ir nenuteistas blogis ne išnyksta savaime, o tik auga, pampsta, stiprėja ir lyg kokia mistinė pabaisa pradeda ryti nekaltas atsitiktines aukas.
Atgimęs agresyvus rusiškasis imperializmas savo simboliu tarsi pasityčiodamas pasirinko juosteles pavadintas Šventojo Jurgio – ikonografijoje blogį simbolizuojantį slibiną nugalinčio riterio vardu. Tarsi slibinas, transformavęsis į žmogišką kūną, užsidėtų miegančio Jurgio šarvus ir jo žirgu nujotų meilintis Mergelei.
Gėrio pergalė, pasakos pabaiga „ilgai ir laimingai gyveno...“ įmanoma tik tada, kai blogio slibinas sunaikintas. Ne su juo sudarytos paliaubos, jis įtikintas elgtis mandagiai, nespjaudyti ugnimi prie stalo ir neryti nekaltų mergelių, o pervertas šv. Jurgio ietimi.
Antihitlerinės koalicijos šalys tai žinojo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, todėl buvo Niurnbergas, nacistinės ideologijos pasmerkimas ir kartuvės. Šaltojo karo nugalėtojai šia galimybe nepasinaudojo. 1991 m. žlugus Sovietų sąjungai, jos ideologija, sulipinta iš marksizmo interpretacijų bei rusiškojo šovinizmo, nebuvo oficialiai pasmerkta, nė vienas jos vardu vykdęs karo nusikaltimus politinis lyderis nepasisupo kartuvėse.
Paskutinį XX a. dešimtmetį atrodė, kad to ir nereikia: Rytų Europa ir buvusi Sovietų sąjunga keičiasi savaime, žmonės, iš prigimties trokšdami laisvės, demokratijos, laisvosios rinkos ir vakarietiškos gerovės, pamažu susitvarkys patys, o kokie nors tribunolai tik sukiršintų ir taip jau nuo permainų labiausiai pavargusiuosius. Net ir iškart po 1991-ųjų metų rugpjūčio pučo pralaimėjimo bei pirmaisiais Boriso Jelcino valdymo metais, kai jis dar atrodė veiksnus ir energingas, Rusijos demokratinės jėgos buvo pernelyg silpnos, kad pajėgtų drauge su atsiskyrusiomis respublikomis ir Rytų Europos šalimis surengti tarptautinį Sovietų sąjungos nusikaltimų tribunolą.
Blogio slibiną nugalėję, bet nepribaigę riteriai spindinčiais šarvais nuskubėjo dalintis jiems atitekusios karalystės nesitikėdami, kad bestijos galvos gali kada nors ataugti. Keitėsi politikų kartos ir bet kokios užuominos apie Šaltojo karo laikų priešpriešą tapo vengtinu nemandagiu akibrokštu.
Pakanka prisiminti, kaip po Rusijos agresijos prieš Gruziją ir iki pat Maidano pergalės Ukrainoje kai kurie Europos Parlamento kairieji reaguodavo į Vytauto Landsbergio pasisakymus apie grėsmes iš Rytų. Ko norėti, jei mes patys čia, Lietuvoje, atlaidžiai šypsodamiesi sakydavome, kad senukas profesorius užstrigo Sąjūdžio epochoje.
Vangi Vokietijos ir Prancūzijos lyderių reakcija į pastarojo pusmečio Ukrainos įvykius nesunkiai paaiškinama šių šalių rinkėjų nenoru matyti absoliutaus blogio ženklus V.Putino veide. Todėl nekaltų lėktuvo keleivių auka buvo būtina. Kaip mūsų Sausio 13-ąją, kaip amerikiečių Rugsėjo 11-ąją.
Nekalto kraujo auka – stiprus simbolis, turintis ypatingą poveikio galią krikščioniškoje ir ikikrikščioniškose kultūrose.
Blogis dabar jau nėra paslėptas, užsimaskavęs po civilizuotais pavidalais. Aptaškyta nekaltųjų krauju kaukė sueižėjo į šipulius, akys, kuriose George'as W. Bushas sugebėjo įžvelgti žmogaus sielą, slėpė angas į pragaro ugnimi žaižaruojančią bedugnę.
Rugsėjo 11-ąją amerikiečiai sužinojo, kad turi priešą. Buvo pažadinti iš apgaulingo saugumo būsenos, iš pasakiško „ilgai ir laimingai gyveno".
Sukrečianti žinia nukrito iš dangaus su šokančių iš liepsnojančio Pasaulio prekybos centro nekaltų aukų kūnais. Tai buvo šokas, pakeitęs jų pasaulio supratimą, kurio pasekmes visi tebejuntame iki šiol.
Liepos 17-ąją tas iš dangaus krintančių kūnų motyvas pasikartojo. Tik teritorijoje, kurią užsnūdęs riteris leido užvaldyti absoliutaus blogio slibinui, galėjo įvykti atvirkštinis Nekaltosios mergelės dangun žengimui su kūnu veiksmas.
Atvirkštinio dangun ėmimui veiksmo, tarsi apversto Šėtono kryžiaus, simbolis blogiui suteikė galią tapti matomu, atpažįstamu ir aiškiai įvardijamu.