R. Sadauskas-Kvietkevičius. Neskubėkime referendumo palaikytojų nurašyti į valstybės priešus

Kadangi prieš savaitę, džiaugdamasis mūsų valstybės politine branda, rašiau, kad dar vienu jos įrodymu „taps nesėkmingas referendumas dėl teisės disponuoti nekilnojamuoju turtu suvaržymo ir kitų kvailų klausimų“, dabar lyg ir galėčiau jaustis kaip Senojo Testamento pranašas, perdavęs savo tautai iš aukščiau gautą žinią. Juolab, kad nereikės nusiskusti barzdos, kurią socialiniame tinkle „Facebook“ buvau viešai pažadėjęs paaukoti referendumo sėkmės atveju.

Pavojingo Lietuvos valstybės stabilumui referendumo iniciatoriams patyrus triuškinantį pralaimėjimą, o policijai pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl Pranciškaus Šliužo pasisakymų LRT televizijos debatuose, politikams ir viešosios erdvės komentatoriams atsiranda pagunda be gailesčio triuškinti visus „Žemės gynėjus“. Juk išties, ar nejuokinga, kad šaukusieji tautos vardu jų lyderiai pasirodė besą apsišaukėliai, neturintys jokio piliečių daugumos pasitikėjimo? Bet kuris išrinktas politikas, net ir atokaus rajono savivaldybės tarybos narys, turi rinkėjų jam suteiktą mandatą, o referendumo iniciatoriai tą mandatą patys sau susigalvojo.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Ar nejuokinga, kad šaukusieji tautos vardu jų lyderiai pasirodė besą apsišaukėliai, neturintys jokio piliečių daugumos pasitikėjimo?

Netikiu, kad tautininkų lyderis ir nesitvardantis jo ūsuotas draugužis galėtų nesuprasti, kam naudingos jų pastangos Lietuvą supriešinti su Europos Sąjunga. Juolab, kad ir jų suaktyvėjimas visiškai sutapo laike su Vladimiro Putino politikos ideologų susidomėjimu euroskeptiškomis dešiniosiomis jėgomis Vakaruose. Bet be šių, viešumoje dažniausiai matomų referendumo iniciatorių, marškinėlių su ironiškais užrašais „Rusai puola“ marketingu užsiėmusios Mildos Bartašiūnaitės, merdėjančio „Drąsos kelio“ likučių ir Lietuvos energetinio savarankiškumo viltis žlugdžiusių žaliųjų valstiečių, „Žemės gynėjų“ judėjime dalyvavo keli tūkstančiai žmonių, tarp kurių, ypač provincijoje, ne taip jau mažai nuoširdžiai mylinčių Lietuvą patriotų spindinčiomis akimis.

Užkibę ant trišakio patriotinės, ekologinės ir vadinamųjų šeimos vertybių retorikos kabliuko, jie nė patys nepajuto, kaip atsidūrė uždaroje informacinėje erdvėje, kur buvo nuolat maitinami antivakarietiška propaganda. Kartą nuėjęs į ūkininkų bendruomenės susirinkimą sužinoti apie ES tiesioginių išmokų naujoves kaimo žmogus po pusmečio jau pats tapetuoja skelbimų lentą prie seniūnijos referendumo iniciatorių plakatais ir nuoširdžiai tiki, neva parduota užsieniečiui žemė jau nebebus Lietuvos Respublikos teritorijos dalimi.

Pratrūkęs LRT tiesioginiame eteryje P. Šliužas išdavė tikrą savo požiūrį į oponentus. Jo bendražygiams tautininkams, kelių smetoniškų senukų partiją pagausinusiems nacionalistinių jaunimo subkultūrų nariais, smurtas taip pat nėra visiškai ideologiškai svetimas, nors oficialiuose programiniuose dokumentuose ir neminimas. Todėl pralaimėjimas referendume, sekęs iškart po nesėkmingų Europos Parlamento rinkimų, bei teisinis persekiojimas už smurto propagavimą gali paskatinti kraštutinę dešinę dar labiau radikalizuotis. Vis daugiau įtakos įgis lyderiai ne tik kritikuojantys, jų teigimu, moraliai supuvusius Vakarus, bet ir sugebantys parodyti gelbėtoją Rytuose.

Sisteminėms politinėms jėgoms dabar yra geriausia proga susigrąžinti dalį lojalumo savo šaliai nepraradusių, bet referendumo iniciatorių suklaidintų žmonių. Net jeigu paviršutiniškai žvelgiant tie keli procentai rinkėjų nėra verti darbo, kurį teks atlikti, būtų tiesiog nehumaniška palikti juos ciniškų manipuliatorių įtakoje. Neskubėkime nurašyti į valstybės priešus tų suklaidintų žmonių, kuriems iš tiesų rūpi Lietuva. Tarsi maistu apsinuodijęs ligonis, dėl sutrikusio virškinimo jaučiantis galvos skausmą, patyrę profesinės karjeros nesėkmes arba pavienių valstybės tarnautojų piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi žmonės labai greitai dėl to pradeda kaltinti visą šalies politinę sistemą ir neva mums primetančią savas taisykles Europos Sąjungą. Kai jie skundėsi savo skausmu, mes jų negirdėjome. O dabar stebimės, kodėl jie tiki radikalais ir populistais, kurie apsimetė kad išklausė ir pakišo jiems paprastus sprendimus – parodė priešus, kurie kalti dėl visų jų nepriteklių ir nelaimių.

Mums dar ilgai teks gyventi šitoje šalyje, todėl negalime sau leisti prabangos dėl savo arogancijos paaukoti dešimtis tūkstančių nuoširdžių, bet naivokų jos patriotų. Ypač kai Rusijos hibridinio karo planuotojai iš jų svajoja užsiauginti į Donbaso separatistus panašių marionečių, kurias galėtų tampyti už virvučių, kai tik prireiks kelti sumaištį Lietuvoje.