R. Sadauskas-Kvietkevičius. Nustokime leistis šokdinami saujelės niurgzlių

„Štai ir dabar nežinau, kam reikėjo keisti tokį gražų litą į kažkokį svetimą eurą. Juk paprasti žmonės niekur iš Lietuvos nevažinėja, o ponai keisti valiutą gali kur nori,“ – cituoja savo kalėdinio numerio pirmajame puslapyje rajoninis laikraštis garbingo amžiaus vietinę kaimo literatę Genę.

Paklausiu tame rajone dirbančios kolegės Vilmos, kas gi tokia ta ponia, kad per šventes jos keistokas įžvalgas apie litą, eurą ir sovietinius balvonus, kuriuos reikėtų išsaugoti, nes „iš poterių žodžio neišmesi“, spauda išplatino po visą rajoną.

Matyt, būsiu netinkamu laiku užkalbinęs, nes vietoje atsakymo gaunu moralą apie tai, kiek euro integracijai išmetėm pinigų ir priekaištų, kad kažkodėl „nė viena reklamos agentūra ir reklamos žymėjimus pamirštanti redakcija nesivargino aplankyti nei Genės, nei Onutės, nei Kazio iš Makauciškės“, kurie iškart po Naujųjų turės eurą ir „keiks jį, nes nepažįsta“.

O juk tikrai nesivarginau ir jau tikrai nepulsiu tarpušvenčiu, palikęs ant stalo katinams sudoroti kalakutienos kepsnio likučius, blaškytis po kaimus rodyti kaziams ir genėms, kad euras bus, štai, matote, ne ką mažiau gražus už litą, zlotą ir griviną , iškinti jo naudą šalies finansiniam stabilumui bei investicinei aplinkai. Nes nuo pat pradžių sakiau, kad diskutuoti apie euro įvedimo privalumus bei trūkumus turėjo šios srities specialistai, sprendimus, kada patogiausia tai atlikti, priimti mūsų išrinkti politikai, o gyventojams pakanka gerai išaiškinti ne kodėl, o kaip litai bus keičiami į eurus. Tai ir buvo padaryta taip, kad kiekvienas, norėjęs sužinoti, jau sužinojo, išgirdo arba perskaitė.

Atėjo metas nustoti leistis šokdinamiems saujelės viskuo nepatenkintų niurzglių, kuriems iš esmės neįtinka niekas, ką dėl jų iš kailio besinerianti Lietuvos valstybė daro.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius

Juolab, tai turėjo galimybę padaryti kaimo šviesuolėmis tituluojamos vietos literatės, randančios kelius į rajoninių laikraščių redakcijas. O jei kam nesinori tos informacijos išgirsti, bet geriau bambėti vien iš neapykantos bet kokioms permainoms, tai ką dabar daryti? Mano supratimu, jau atėjo metas nustoti leistis šokdinami saujelės viskuo nepatenkintų niurzglių, kuriems iš esmės neįtinka niekas, ką dėl jų iš kailio besinerianti Lietuvos valstybė daro. Tai gal pakaks nertis ir 2015-aisiais susitelkime į sąmoningai geresnio gyvenimo sau ir visai šaliai siekiančią bei savo interesus suvokiančią piliečių daugumą.

Apibendrindama praėjusius metus prezidentė Dalia Grybauskaitė labai aiškiai pasakė, kad nesitiki iš dabartinės valdančiosios koalicijos naujų ambicingų projektų ir pagyrė premjerą Algirdą Butkevičių už tai, kad įvykdė jam patikėtas užduotis užbaigti jau pradėtą suskystintų dujų terminalo statybą ir pasiruošti euro įvedimui.

Juk tikrai įvykdė. Neleido Rolandui Paksui išsireikalauti referendumo dėl euro, o Artūrui Skardžiui – sustabdyti dujų terminalo statybų. Bet sumovė skalūnus ir nesugebėjo pasakyti liaudžiai, kad kada nors vis tiek statysim Visagino atominę elektrinę. Prisiminęs, kas priklauso valdančiajai koalicijai ir kokių bradauskų bei malinauskų knibžda pačioje LSDP, galiu tik stebėtis prezidentės gebėjimais išspausti iš premjero gal net daugiau, negu jis atrodė sugebąs.

2015-ieji bus geri metai visiems, kam ir iki šiol buvo gera gyventi Lietuvoje. Visiems, kas šita šalimi tikėjo ir įsivaizdavo savo ateitį būtent čia. Kas norėjo ir sugebėjo pasirūpinti savimi ir stokojančiu savo artimu, dirbo už save ir už tą vaikiną, kuris antrą dešimtmetį laukia, kol darbo birža suras orų darbą. Nes politikai du mėnesius iki savivaldybių tarybų ir pirmųjų tiesioginių merų rinkimų plėšysis marškinius ant išpūstų krūtinių, kuris daugiau pažadės valdžios malonių laukiančiai išlaikytinių mažumai. Bet tuo pat metu vengs bet kokių sprendimų, kurie galėtų kaip nors pabloginti savo pastangomis išsikapsčiusiųjų iš sunkmečio gyvenimą. Tiksliau, vengs bet kokių svarbių sprendimų. O paskui iškart prasidės pasiruošimas 2016 metų Seimo rinkimams.

2015-aisiais niekur nedings dvi Lietuvos ir jas skirianti pasaulėžiūrinė bei turtinė atskirtis. Tiktai antroji Lietuva vis labiau trauksis, o pirmosios darysis vis daugiau. Ir visai ne dėl kažkokių radikalių politinių sprendimų, kurių, kaip jau minėjau, tikėtis kitąmet neverta. Skurdo, nevilties, pykčio pritvinkusio tamsumo ir permainų baimės mažės natūraliai išmirštant Stalino laikais gimusiai kartai ir emigruojant nekvalifikuoto provincijos miestelių proletariato likučiams.

Susišnekėjimas ir bendrų tikslų formulavimas įmanomas tik tada, kai visa visuomenė turi panašius bendrai išgyventos patirties prisiminimus, atpažįsta tų pačių perskaitytų knygų ir matytų filmų metaforas, tie patys žodžiai jų kalboje turi tas pačias reikšmes. Artimiausiu metu mums taip tikrai nenutiks, nes „Kalvio Ignoto teisybę“ ir „Jaunąją gvardiją“ mokykloje teskaičiusi ir kriminaliniais rusiškais televizijos serialais mintanti antroji Lietuva ne artėja, o tolsta nuo didžiąja dalimi anglakalbės masinės kultūros simboliais mąstančios pirmosios. Dž. R. R. Tolkino elfams ir hobitams nėra apie ką diskutuoti su Petka ir Čiapajevu.

Bet labai tikiuosi, kad jau 2015-aisiais mes visi drauge suprasime, kad galime visai ne prastai drauge gyventi vienoje šalyje pasiekę jokių trišalių tarybų netvirtintą, gal net viešai neįvardinamą susitarimą, kad pirmoji Lietuva dalinasi savo sukurta gerove su antrąja tiek, kad pastarajai nesinorėtų imtis jokių kraštutinių mūsų valstybę griaunančių veiksmų.