R. Sadauskas-Kvietkevičius. Rasizmas – ne tik G. Vainausko kalbos, bet ir abejinga mūsų reakcija

Lietuva būtų nė neišgirdusi rasistinių „Lietuvos ryto“ krepšinio klubo savininko Gedvydo Vainausko pasisakymų, jeigu jais nebūtų pasibaisėjusi kitų šalių žiniasklaida ir buvę „Lietuvos ryto“ krepšininkai amerikiečiai. Kas mums nutiko, kad po klubo prezidento svaičiojimų „...maksimaliai komandoje gali būti tik du juodaodžiai žaidėjai“, tokia komanda dar egzistuoja?

Jeigu manote, kad rasizmas yra nevertas pasmerkimo, toliau skaityti jums nebūtina – keliaukite tiesiai į komentarų skiltį, o kai pareigūnai pasibels į duris ir išsives jus apklausai, galėsite įsiremti galūnėmis į durų staktas ir šaukti ką nors apie baltųjų rasės pranašumą taip, kad visi kaimynai girdėtų.

O dabar grįžkime į mąstančių būtybių bendriją ir pabandykime suprasti, kodėl mūsų visuomenės reakcija taip skyrėsi nuo vakariečių ir Eurolygos, paskelbusios, jog pradeda šio įvykio tyrimą.

„Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ tema „Ką rodo G. Vainausko žodžiai apie juodaodžius?“ krepšinio apžvalgininkas Rytis Vyšniauskas stebėjosi ne pačiu rasistiniu pasisakymu, o tuo, kad jį transliavusios „Lietuvos ryto TV“ žurnalistai neiškirpo savo šeimininko žodžių apie „juodus žaidėjus“. Ir apgailestavo, kad Lietuvos klubams dabar bus sunkiau verbuoti legionierius.

Liberalu save vadinantis sostinės meras Remigijus Šimašius, kurio vadovaujamos savivaldybės dotacija sudaro daugiau kaip pusę „Lietuvos ryto“ klubo biudžeto – po milijoną eurų per metus – atmetė galimybę nutraukti rasisto vadovaujamos komandos šelpimą, motyvuodamas, kad galioja 3 metų sutartis. Nors ir pareiškė, kad smerkia „visas rasizmo apraiškas“. Žodžiais.

„Šiuolaikinėje visuomenėje jos neturi vietos, ir mūsų miestas, ir mūsų šalis neturi būti asocijuojama su tokiais dalykais“, – pasakė sostinės meras. Ir nesuabejojo ar tai normalu, kad Vilniaus miesto mokesčių mokėtojų pinigais veikiausiai bus apmokėta bauda, kurią Eurolyga neabejotinai skirs „Lietuvos rytui“ už G. Vainausko rasistines kalbas.

Nesu „Žalgirio“ ar kokio nors „Neptūno“ gerbėjas, todėl turiu teisę viešai svarstyti, kokia, mano nuomone, turėtų būti brandžios visuomenės reakcija į šį šlykštų įvykį. Vilniaus savivaldybė iškart po laidos, kurioje nuskambėjo G. Vainausko žodžiai apie „juodus krepšininkus“, nutraukia finansavimo sutartį ir pasitraukia iš viešosios įstaigos „Krepšinio rytas“ dalininkų. Klubo žaidėjai, nepaisant jų odos spalvos, – sutartis su komanda. O „Lietuvos ryto“ žiniasklaidos grupės žurnalistai viešai pareiškia negalintys dirbti rasisto valdomuose leidiniuose ir televizijoje.

Taip nenutiko, ir visi skuba užglaistyti šį įvykį tarsi nemalonų nesusipratimą, o R.Šimašius, susitikęs su G. Vainausku, sako „matantis problemų dėl jaunimo įtraukimo ir žiūrovų pritraukimo stebėti rungtynių“. Rimtai, čia didžiausios klubo problemos? O rasizmas – tik šiaip nemaloni žmogaus savybė, kurios juk nepulsi kritikuoti, nemandagu kažkaip?

Prekybos įtaka byla, kurioje G. Vainauskas kaltinamas drauge su europarlamentaru Rolandu Paksu – irgi tik nereikšmingos smulkmenos? Nepainiokime sporto su politika, kriminalistika. Išvis su niekuo nepainiokime. Tik FIBA kažkodėl painioja, matyt įtakingų „juodaodžių gaujų“, G. Vainausko terminais šnekant, išsigando.

Šis įvykis galėtų tapti puikia proga atkreipti dėmesį, kad mūsų visuomenė visiškai neparuošta atpažinti rasizmą ir adekvačiai į jį reaguoti.

Prieš mėnesį Druskininkų kurorto šventės parade dalyvavę jaunuoliai pravažiavo kurorto gatvėmis ant papuoštos sunkvežimio platformos nusigrimavę veidus juodai. Net ir tie, ką papiktino šiame parade demonstruoti pionieriški kaklaraiščiai, raudonos vėliavos ir sovietinės milicijos automobilis „Moskvič“, nepastebėjo to rasistinio akibrokšto, vadinamo blackface.

Praktika dažytis veidą atėjo iš XIX a. Amerikos, kurioje tada dar buvo įteisinta vergija. Baltaodžiai aktoriai dažydavosi veidus juodai ir imituodavo juodaodžių manieras – vardan to, kad baltaodžių publikai būtų linksma. XXI a. blackface smerkiamas kaip rasizmas, bet daugelis išsilavinusių ir rasistais savęs nevadinančių mano feisbuko draugų, pamatę nuotrauką ir įrašą apie tai, komentavo: „O kas čia blogo?“

Rasizmas, kaip ir kitos neapykantos formos, yra blogis ne tik tada, kai dėl jo nukenčia konkretus žmogus. Jis išpurvina mus pačius iš vidaus, įsiskverbia nepastebimai ir iškreipia pasaulio suvokimą. Ir atsiskleidžia visiškai netikėtai, pačiomis netinkamiausiomis aplinkybėmis.