Popiežius Pranciškus Didįjį ketvirtadienį pabėgėlių priėmimo centre nuplovė kojas vienuolikai jaunų prieglobsčio prašytojų ir vienam centro darbuotojui, o respublikonų kandidatas į JAV prezidento postą Donaldas Trumpas pasinaudojo proga priminti, koks buvo įžvalgus pasisakydamas už tai, kad JAV neįsileistų į šalį musulmonų ir kviesdamas atsitverti siena nuo Meksikos.
Jeigu jau visi susirankiojo teroro išpuolių sukrėstų žmonių dėmesio trupinius, klikus ir balsus, tai pats metas blaivia galva pasvarstyti, ką esame pasiryžę aukoti vardan tikro ar tariamo saugumo.
Nes ne tas pats yra kritikuoti Belgijos ir Prancūzijos pareigūnų, po Paryžiaus įvykių nesugebėjusių sugaudyti visų teroristinių organizacijų narių, veiksmus ir nurašyti visą Europos Sąjungos projektą bei liberaliosios demokratijos modelį į istorines klaidas.
Pagrįstai šaipydamasis iš europiečių, kreidelėmis ir Belgijos vėliavėlėmis „Facebook“ viršelių nuotraukose kariaujančių prieš Islamo valstybės teroristus, A. Užkalnis vis dėlto išlieka nuosekliu vakarietiškos demokratijos šalininku, o štai V. Sinicos gundymas atsisakyti jos vardan saugumo, mano supratimu, yra pavojingas savo patrauklumu.
Kokia prasmė nuo kažko atitverti ir apsaugoti Europą, jeigu dėl to reikės ją pačią paversti tokiu pat koncentracijos lageriu kaip Vladimiro Putino, o gal ir Stalino Rusija? Neįmanoma sugrąžinti XX a. 4-ojo dešimtmečio nacionalistinėmis ideologijomis grįstos visuomenės sandaros, švietimo ir represinio valstybės aparato XXI a. Europoje.
„Kiekviena valstybė turi teisę ir pareigą ugdyti savo piliečių besąlygišką ištikimybę“, - rašo V. Sinica. O ką daryti tiems Europos valstybių piliečiams, kurie čia gimė ir augo, bet mąsto kažkaip nebesąlygiškai teisingai? Ir kas tą teisingumą nustatys? Viktor Orban, Marine Le Pen, „Alternatyva Vokietijai“, o gal Andersas Beringas Breivikas, kurio beliks atsiprašyti ir išleisti į laisvę?
Identifikuoti islamo valstybės teroristus ir sustabdyti kiekvieną iš jų anksčiau, negu spės užsijuosti sprogmenų prifarširuotą savižudžio diržą, išties yra nelengva užduotis specialiosioms tarnyboms. Daug paprasčiau nematyti skirtumo tarp džihadistų ir visos Europos musulmonų bendruomenės. Pasikartosiu: čia gimusių ir Europos šalių pilietybę turinčių žmonių bendruomenės.
Kadangi išvyti Europos musulmonų nėra kur, nes Prancūzija, Belgija, Vokietija ir netgi Lietuva yra jų tėvynės, realizuojant ultradešiniųjų planus tektų kažkur izoliuoti, aptverti spygliuotomis vielomis ir saugoti milijonus, o gal ir dešimtis milijonų žmonių. O drauge su jais ir senuosius europiečius, kurie žodžiais ar darbais priešinsis radikalioms nacionalistinėms permainoms nuo „leftistinio“ popiežiaus Pranciškaus iki laiku nepranešusio apie kaimynystėje besislapstančią šeimą su įtartinai tamsesnės odos spalvos vaikais apolitiško piliečio.
Europa tai jau matė ir žino, kad šito kelio gale laukia ne saugumas ir ramybė, o Europos Sąjungos suskaldymas į tarpusavyje kariaujančias tautines valstybes, spygliuotos vielos ir švieži dūmai, kylantys iš Aušvico krematoriumo kamino.
Europa bus atvira ir saugi arba atvira ir nesaugi. Jau geriau nuolatinio karo prieš terorizmą būsena, kasdieniai pranešimai apie aukas ir savižudžių sprogdintojų atakas, negu prievarta patriotizmą brukanti ir už neteisingas pažiūras savo piliečius persekiojanti valstybė.
A. Sinycos pasiūlytas pasirinkimas „Europa bus arba atvira, arba saugi“ suformuotas neteisingai, bet, jeigu galimybės pasirinkti būtų tik tokios, tai renkuosi nesaugumą. Islamo valstybės teroristų atakos Briuselyje tikrai nebus paskutinės, o visiškai saugūs negalime jaustis net ir čia, Lietuvoje.
Tereikia kelių bukapročių džihadistų praplautais smegenimis, kuriems šautų į galvas atkeršyti mums už dalyvavimą tarptautinėse misijose ir solidarumą su mūsų sąjungininkais. Bet Europos valstybės anksčiau ar vėliau išmoks tai, ką amerikiečiai išmoko po 9/11 – negailėti lėšų teroristų medžioklei visame pasaulyje, bet tuo pat metu budriai sergėti savo piliečių žmogaus teises ir laisvę.