R. Sadauskas-Kvietkevičius. Seimo nariai – merų pastumdėliai?

Kai Lietuvoje dar tik buvo svarstomas tiesioginių merų rinkimų modelis, politikai vienas už kitą garsiau džiūgavo, kad bus daugiau demokratijos, rinkėjų aktyvumo, vietinė valdžia priartės prie paprasto žmogaus, o miestai ir rajonai turės tikrus savo šeimininkus. Vienas toks šeimininkas – Kauno meras Visvaldas Matijošaitis – prieš porą dienų pats pademonstravo, kodėl tokia rinkimų sistema gali būti pražūtinga Lietuvos politinei sistemai.

Tiesiogiai išrinktas, jokiai partijai nepriklausantis, bet vien savo autoritetu ir finansine galia besiremiantis miesto ar rajono savivaldybės šeimininkas – patraukli alternatyva partiniams merams, saistomiems juos delegavusių partijų programų, etikos kodeksų ir ideologijų. Tai ypač patrauklu rinkėjų daliai, nelabai trokštančiai, o gal ir gebančiai gilintis, kuo liberalizmas skiriasi nuo socialdemokratijos, bet pageidaujančiai, kad už jų sumokėtus mokesčius kažkas nukastų sniegą nuo šaligatvių ir sentimentaliai pakalbėtų per miesto šventes. Stebėdami, kaip politinės partijos pirštais bado į viena kitos nenuveiktus darbus, o žiniasklaida skelbia vis naujus korupcijos skandalus, tokie rinkėjai ima manyti, kad ydinga yra pati partinės demokratijos sistema, todėl pradeda dairytis į partijoms nepriklausančias asmenybes.

Niekada negyvenau Kaune ir man, tiesą sakant, ne ypač rūpi, ar to miesto gatvės gerai nuvalytos nuo sniego. Jeigu tenka kažkur keliauti pro Kauną, tai visuomet renkuosi aplinkkelį. Tačiau, vos tik antras pagal dydį Lietuvos miestas įgijo nepartinį šeimininką, pradėjau galvoti, kaip tai paveiks Lietuvos politinį gyvenimą. Ar „Vieningas Kaunas“ netaps „Vieninga Lietuva“ – kažkokiu Ukrainos regionų partijos atitikmeniu, sudarytu iš miestus ir rajonus užvaldžiusių verslo grupuočių atstovų.

Iki šių metų rudenį vyksiančių Seimo rinkimų tokia nepartinė partija tikriausiai dar nespės susilipdyti. Nes per visą Lietuvą dar ne tiek daug tų nepartinių merų išrinkta, ne visi iš jų spėjo taip įsitvirtinti savo savivaldybėse, kaip V. Matijošaitis Kaune. Be to, nemaža dalis savivaldybių carų ir carukų, vadovaujančių joms po kelias kadencijas iš eilės, jau priklauso politinėms partijoms vien todėl, kad anksčiau nebuvo tiesioginio nepartinio kelio į mero postą. Partijų skyriai ten dažniausiai visiškai paklūsta jų valiai, o su centrine partijos valdžia juos sieja tik bendras pavadinimas ir teisė deleguoti savo atstovus į jos valdymo organus.

Pasijutę, kad partinė priklausomybė kaip nors varžo jų ambicijas, tokie savivaldybių šeimininkai nesunkiai gali su visa sau pavaldžia partine struktūra pereiti iš vienos partijos į kitą arba prisijungti prie naujai kuriamo regioninių politikų darinio.

V. Matijošaičio straipsnis „Mes valome savivaldybę, o kas išvalys Seimą?“ vertas dėmesio ne todėl, kad jame būtų galima aptikti šviežių idėjų ar dar niekur kitur negirdėtų pasiūlymų nacionalinei valdžiai. Pirmiausiai jis atskleidžia Kauno mero santykį su dabartiniu Seimu ir jo ambicijas daryti įtaką šių metų rudenį vyksiančių Seimo rinkimų kampanijai.

Deklaruodamas, kad jam „visiškai nesvarbu, kas kuriai politinei partijai priklauso“, V. Matijošaitis vis dėlto nė nesistengia slėpti antipatijos su juo dėl Kauno mero posto kovojusių partijų atstovams, vos tik pradeda, tarsi sovietmečio mokinukus, penkių balų sistemoje vertinti kauniečius Seimo narius. Bet svarbiausias vertinimo kriterijus – kaip dažnai tie Seimo nariai ateina atsiskaityti ant kilimėlio pas jį, Kauno šeimininką. Po 5 balus gauna Orinta Leiputė, Vydas Gedvilas ir Vida Marija Čigriejienė. „Kiekvienas iš jų – dažnas svečias mano kabinete,“ – paaiškina tokio įvertinimo motyvus V. Matijošaitis. O išdrįstanti turėti savo nuomonę konservatorė Rasa Juknevičienė nenusipelno nė dvejeto – gauna 0 balų. Ją lenkia net trejetukininkė Birutė Vėsaitė.

Įtvirtinę savo galią miestų ir rajonų merai šiuose Seimo rinkimuose gali tapti lemiamu veiksniu, kovoje dėl vienmandačių apygardų. Jokie stebėtojai ir rinkimų komisijų nariai nematys ir negirdės, kaip pagal neoficialius merų nurodymus savivaldybių biudžetinių įstaigų vadovai spaus savo pavaldinius nubalsuoti už jų remiamus kandidatus. Tokie Seimo nariai po rinkimų taps juos rėmusių merų pastumdėliais ir Seime privalės atidirbti reikalaudami išskirtinių sąlygų bei finansavimo. Matysime akivaizdžią slinktį nuo nacionalinio prie regioninio ir vietinio intereso atstovavimo, todėl bus sunkiau susitelkti visai Lietuvai svarbių projektų įgyvendinimui, šalies gynybinės galios ir energetinės nepriklausomybės stiprinimui.

Regionų partija gali neegzistuoti kaip partinis darinys, bet veikti kitų partijų viduje ir ištąsyti Lietuvą į kelias dešimtis separatistinių teritorijų, nesaistomų jokio nacionalinio intereso.
Seimo Antikorupcijos komisija kitą savaitę kaip tik aiškinsis, kokiu būdu atsirado skandalingasis Vyriausybės nutarimas dėl kurortinių zonų panaikinimo, padėjęs įteisinti statybas viešame Druskininkų parke, ant Vijūnėlio tvankinio kranto.

Šis ir kiti pavyzdžiai, kai įtakingiausi merai pradeda šokdinti ministrus ir Vyriausybę, o jiems viešai pasipriešinti, artėjant rinkimams, išdrįsta vis mažiau Seimo narių, atskleidžia, kur mus atvedė naivus troškimas sudaryti galimybę savivaldybių gyventojams demokratiškai užsisodinti sau ant sprando po šeimininką.