Pirmą kartą apie Regionų partijos įtaką Seime viešai prabilta gegužės pradžioje, kai Seimas atmetė prezidentės Dalios Grybauskaitės veto, kad savivaldybės paslaugas iš joms priklausančių įmonių ir toliau galėtų įsigyti išvengdamos viešųjų pirkimų procedūrų. Tuomet prieš prezidentę susivienijo skirtingų frakcijų atstovai, o skiriamoji linija tarp „valstybininkų“ ir „savivaldybininkų“ išlieka iki šiol.
Balsavimas Aplinkos apsaugos komitete dėl Miškų įstatymo pataisų – tik vienas iš daugelio pavyzdžių, verčiančių abejoti, ar gali būti įgyvendintos bet kokios Sauliaus Skvernelio vyriausybės suplanuotos reformos.
Regionų partijos egzistavimas užprogramuotas pačioje Seimo rinkimų sistemoje. Pusę Seimo renkame vienmandatėse apygardose, todėl visą šalį erzinantis juokdarys vis iš naujo ir iš naujo gali būti išrenkamas keistu būdu jį pamilusiame šalies pakraštyje, o įtakingas nacionalinio lygmens politikas gauti į kaulus nuo vietinio elito remiamo naujoko.
Vienmandatėse apygardose jau seniai nepakanka aplankyti kiekvieną pamiškės trobą, kaimų bendruomenių rudenėlio šventėse bliauti užstalės dainas kartu su vietinių kapelų muzikantais ir pašokdinti visas našles bei gyvanašles. Neužtenka net asmeniškai pažadėti nuasfaltuoti kiekvieną šunkelį, padidinti pašalpas ir išblaivinti nuo kolchozų likvidavimo kasdien geriančius silikatinių kumetynų vyrus.
Pergalė vienmandatėje apygardoje šiais laikais neįmanoma be vietinio elito paramos. Susitarkim iš karto čia nesiginčyti dėl elito sąvokos – ją vartoju tikrai ne Nobelio premijos laureatams ar žurnalų viršelių manekenėms įvardinti. Taigi, kandidatą turi palaiminti tiesiogiai išrinkti apygardos savivaldybių merai, urėdai, policijos komisariatų ir pasienio užkardų vadai, daugiausiai darbo vietų turinčių įmonių savininkai. Jei norėsite sužinoti, kur visus šiuos žmones galima sutikti vienoje vietoje, neverta svaičioti apie kažkokius „Rotary“ klubus ar masonų ložes. Visi jie medžioja ir dažniausiai netgi priklauso tam pačiam vietiniam elitinių medžiotojų būreliui. Ne todėl, kad niekaip negalėtų atsispirti neįveikiamam potraukiui žudyti šernus ir liūdnomis akimis į savo budelius žvelgiančias stirnaites. Svarbiausi vietos reikalai dar nuo Antano Sniečkaus laikų buvo aptariami medžioklėje, o tik paskui būdavo įforminami Komunistų partijos komitetų ir ministerijų sprendimais.
Anksčiau už kitus nulūžęs prie stalo arba medžioklės etiketą pažeidęs naujokas niekada negalėjo būti paskirtas į aukštesnes pareigas, net jeigu turėjo balažin kokį išsilavinimą ir profesinį talentą.
Svarbiausias žmogus miške, žinoma, yra urėdas, todėl iš visuomeninių organizacijų vaikų darželio atėjusio aplinkos ministro kėslai pakeisti jo statusą tiesiog negali nesuerzinti visos elitinių medžiotojų aplinkos. Belieka pasikviesti į pirtelę ar prie vaišių stalo savo apygardoje išrinktą Seimo narį, priminti jam, kad ketveri kadencijos metai prabėgs labai greitai, o tada vėl reikės paramos ir palaikymo. Ir nesvarbu, ką ten svaigsta partijų vadai Vilniuje, bet savo mandatą gavęs iš šiltų ir lipnių vietinio elito rankų vienmandatininkas jau žino, kaip privalės balsuoti.
Tiesioginiai merų rinkimai ir galimybė dalyvauti savivaldybių tarybų rinkimuose nepartinių judėjimų sąrašams jau sunaikino Lietuvos partinės sistemos šaknis, o vietinius partijų skyrius pavertė medžiotojų būrelių filialais. Dabar bet kuris rajono meras žino, kad jį iškėlusią partiją gali pasiųsti šernų baidyti, trenkti durimis ir sukurti iš savo aplinkos žmonių nepartinį judėjimą, kuriame niekam nereikės aiškintis ir teisintis.
Pirmasis tokį pavyzdį parodė Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Ričardas Malinauskas, demonstratyviai išstojęs iš LSDP. Jo pavyzdžiu neseniai pasekė kaimyninio Lazdijų rajono meras Artūras Margelis, nesulaukęs, kol bus grąžintas į TS-LKD, ir įkūręs pretenzijų dalyvauti savivaldos rinkimuose neslepiantį judėjimą „Pirmyn! Kartu mes galime“. Jei jau pradėjome dairytis po Dzūkiją, tai priminsiu, kad Alytaus miestą nuo 2015 m. rinkimų valdo mero Vytauto Grigaravičiaus vadovaujamas nepartinis judėjimas „Alytaus piliečiai“, Alytaus rajone šeimininkaujantys krikdemiškos pakraipos konservatoriai, kol nėra didesnių skandalų, dar kažkaip sugeba išlaviruoti TS-LKD viduje ir tik Varėnos rajone galima įžiūrėti kažką panašaus į daugpartinę sistemą.
Regionų partija savo įtaką realizuoja ne tik tiesiogiai, per vienmandatėse apygardose išrinktus Seimo narius, bet ir per stebuklingu būdu po visų skandalų R. Malinausko tebevaldomą Lietuvos savivaldybių asociaciją bei Povilo Urbšio vadovaujamą Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių reikalų komitetą. Jos snaudžianti galia išlieka nematoma, kol reformų autoriai Vyriausybėje neatneša į Seimą sumanymų, galinčių apriboti regionų elito visagalybę. O tada nustemba, kaip čia galėjo nutikti, kad nebeliko nei koalicinių susitarimų, nei opozicijos vadų žadėtos paramos.