R. Sadauskas-Kvietkevičius. Socialdemokratai – Grūto šešėlių įkaitai

Nemėgstu netikslumų, net ir mažų, nes kartą pražiopsota klaida pradedama cituoti kituose šaltiniuose ir paskui jau niekas ja neabejoja. Todėl pradėsiu nuo pavadinimų tikslinimo.

Kai žiniasklaida, o ypač skubantys parengti reportažus ir neturintys laiko gilintis į aptariamas temas televizijos laidų rengėjai kalba apie kažkokį „Druskininkų Vijūnėlės dvaro teritorijoje statomą namą", vietiniai tik gūžčioja pečiais. Nes tokio dvaro nėra ir niekada nebuvo.

Sudegusios valčių nuomos pavėsinės vietoje statomą 600 kv. m. gyvenamąjį namą dvaru kažkas pavadino tik norėdamas atkreipti dėmesį į jo dydį ir prabangą. O statomas jis valstybinėje žemėje, viešo Vijūnėlio parko, įrengto už Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas teritorijoje.
Vijūnėlio ar Vijūnėlės? Prieš kurį laiką buvau ir pats tuo suabejojęs, todėl pasiteiravau Druskininkų kurorto istorijos žinovo, kraštotyrininko Vytauto Valentukevičiaus. Jis man ir išaiškino, kad yra tokia žuvis – vijūnas. Nuo jos pavadinimo kilo Druskininkų pakraštyje iš užpelėjusių Mergelių akių ežeriukų į Vijunkų durpyną ir Nemuną vingiavusio upeliuko vardas – Vijūnėlis. Sovietmečiu užtvenkus Vijūnėlio upelį, įrengtas Vijūnėlio tvenkinys. O prie to tvenkinio esantis parkas turėtų vadintis Vijūnėlio parku.

Tačiau, rengiant dokumentus Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramai šio parko įrengimui, kažkas Druskininkų savivaldybėje nei iš šio, nei iš to paraiškoje pavadino jį Vijūnėlės parku. O kur europiniai milijonai paskirti ir įsisavinti, ten jau niekam nerūpi taisyti kažkokias korektūros klaidas, kad tik nereikėtų perrašinėti kalnų dokumentų. Paskui parką Vijūnėlio tvenkinys irgi virto Vijūnėlės tvenkiniu, nors jokio oficialaus sprendimo apie jo lyties keitimą aptikti nepavyko.

Kitas viešas paklydimas ar sąmoningai skleidžiama neteisybė – šito skandalo siejimas su artėjančiais Seimo rinkimais. Nes prasidėjo jis ne 2016 ir net ne 2015 m., kai Vyriausybė paskubomis priėmė nutarimą panaikinti kurortines zonas, padėjusį namo šeimininkams ir Druskininkų savivaldybei pirmosios instancijos teisme laimėti bylą prieš Generalinę prokuratūrą, siekiančią pripažinti statybas neteisėtomis. Prasidėjo 2013 m., kai namas tik pradėtas statyti ir visą jo atsiradimo istoriją aprašė vietinė spauda, o paskui smulkiai papasakojo LRT laida „Specialusis tyrimas“. Tačiau tuo metu Druskininkų savivaldybės meras Ričardas Malinauskas įsipainiojo iškart į kelis skandalus: pradėjo už viešuosius pinigus leisti ir nemokamai dalinti laikraštį imituojantį politinės reklamos leidinį, valstybinės žemės sąskaita pasididino sklypą prie savo namo kurorto centre. Paskui dar prisijungė skandalas dėl mero sodybos Latežerio kaime, kurios tvora įsibridusi į Ratnyčios upelį.

Susigaudyti tokioje skandalų virtinėje išties nelengva, todėl pastatas prie Vijūnėlio tvenkinio buvo kiek primirštas, kol neprasidėjo bylinėjimasis dėl statybų pripažinimo neteisėtomis. Skubiai priimtas Vyriausybės nutarimas, kuriuo panaikintos kurortinės zonos, galėjo likti nepastebėtas, bet taip jau nutiko, kad teismo salėje nuobodžiavę žurnalistai atkreipė dėmesį, kai Vijūnėlio parke statomo namo savininkų advokatas paprašė jį įtraukti į bylą. Kartais taip jau nutinka, kad ilgai regztas gudrus planas gali sužlugti dėl paprasčiausio atsitiktinumo.

Kita skandalinga byla, kurioje Kauno apygardos prokuratūra, gindama viešąjį interesą, reikalauja griauti R. Malinausko sodybą Latežerio kaime, aną savaitę taip pat pajudėjo iš sąstingio. Baigtas jos nagrinėjimas iš esmės Druskininkų miesto apylinkės teisme, šalims liko pasakyti baigiamąsias kalbas ir sulaukti teisėjos sprendimo. Jeigu tas sprendimas bus paskelbtas šį pavasarį, ar kažkas vėl sakys, kad čia tik artėjančių Seimo rinkimų agitacija?

Socialdemokratai dabar tiesiog neturi pasirinkimo. Jiems teks atkakliai ir vis labiau komiškai neigti visus kaltinimus korupcija, iki galo remti R. Malinauską, net kai patys jau netiki jo pasiteisinimų versijomis, ir išplaukti arba skęsti drauge su juo. Populiariausia Lietuvos partija tapo Grūto parko stabų šešėlių įkaite ir neturi valios nuo jų išsivaduoti.

R. Sadauskas-Kvietkevičius

„Ar pavyks socialdemokratams apsivalyti iki rinkimų?“ – klausia Vytautas Rubavičius, bet, užuot ieškojęs atsakymo, dairosi į Prezidentūrą, pro jos užuolaidas bandydamas įžvelgti skandalų užsakovės siluetą.

Atsakyti į šį klausimą pirmiausiai turėtų ne tie, kas šiandien reikalauja Algirdo Butkevičiaus politinės atsakomybės už jo vadovaujamos Vyriausybės sprendimus ir pavaduotojo partijoje R.cMalinausko veiklą, o patys socialdemokratai. Ar jie tikrai nori ištęsti šią istoriją iki pat rinkimų? Nes jau dabar aišku, kad viltis, jog skandalas greitai išsikvėps, ikiteisminiai tyrimai pasibaigs jų nutraukimu, o visuomenė iki rudens spės visa tai užmiršti, nepasiteisino.

Jeigu socialdemokratai norėtų pademonstruoti rinkėjams norą apsivalyti nuo korupcijos, šiandien dar ne vėlu visą kaltę suversti Druskininkų merui ir Aplinkos ministrui. Rinkėjai mielai patikės, kad A. Butkevičius buvo jų suklaidintas ir nežinojo, kam reikia skubaus Vyriausybės nutarimo.

Tačiau visiškai neaišku, ką daryti toliau, nes savivaldybių merai Lietuvoje renkami tiesiogiai. Net ir visiškai apsitapšnojusius nušalinti nuo pareigų juos sudėtingiau negu prezidentą. Visiškai susikompromitavusio mero, nuo kurio atsiribotų visa jo partija, nušalinimą nuo pareigų turėtų balsų dauguma patvirtinti tos savivaldybės taryba. O jeigu toje taryboje daugumą turi ištikimi mero bičiuliai, kurie balsuoja prieš nušalinimą, tai jokia partijos ar valstybės institucija negali priversti jų balsuoti prieš jų valią.

Todėl socialdemokratai dabar tiesiog neturi pasirinkimo. Jiems teks atkakliai ir vis labiau komiškai neigti visus kaltinimus korupcija, iki galo remti R. Malinauską, net kai patys jau netiki jo pasiteisinimų versijomis, ir išplaukti arba skęsti drauge su juo. Populiariausia Lietuvos partija tapo Grūto parko stabų šešėlių įkaite ir neturi valios nuo jų išsivaduoti.

Žiniasklaida ir opozicija būtų visiški liurbiai, jeigu šia istorija nepasinaudotų siekdami skaitytojų ir rinkėjų dėmesio. Tačiau tai yra ne kažkoks purvo pylimas ar teisėtvarkos politizavimas – būtent taip veikia ir apsivalo nuo korupcijos laisva daugiapartinė demokratinė visuomenė.