R. Sadauskas-Kvietkevičius. Teisę kurti laužus reikia įrašyti į Konstituciją

Kovo 11-osios vakarą signatarai Romualdas Ozolas ir Audrius Rudys prie Seimo susikūrė laužą. Gal sužvarbo tautininkų eisenoje dalyvaudami, o gal, lietuvišku papročiu, mėsytės pasikepti ant žarijų sumanė. Juk žinote, kaip sostinėse centre viskas brangu - užeis į kokį restoraną ar barą sušilti, tai iš rentos ne kas beliks, o kiek dar visokių pagundų.

Prigimtines tautos teises gerai išmanantys ir kitiems reguliariai primenantys ponai nė nesuabejojo, kad susikurti laužą ten, kur užsigeidė, yra kiekvieno lietuvio prigimtinė teisė, paveldėta iš protėvių, tokią šventąją ugnį saugomose teritorijose, anuomet alkais vadintose, kūrenusių.

Tokia nuostata vadovaudamiesi garbieji signatarai nė neįtarė, kad klastingų kosmopolitų užvaldyta Vilniaus miesto savivaldybė jau 2011 metais paspendė jiems spąstus ir tyliai laukė, kol bejėgės aukos į juos įklius. Savivaldybės taryba, nepasitarusi su tauta, tų metų lapkričio 23 d. patvirtino klastingą dokumentą, užmaskuotą tautinį budrumą praradusiems miestiečiams jokio įtarimo nekeliančiu pavadinimu „Tvarkymo ir švaros taisyklės". Jų 15-ojo skyriaus 30 skirsnis draudžia mieste kūrenti laužus ir nustato, kad tik Savivaldybės administracijos direktorius „įsakymu gali leisti rengti renginius, kurių metu kūrenami laužai."

Patruliuojantys policijos pareigūnai, tarsi kokie viduramžių kryžiuočiai, tą šventą ugnį užgesino, o besiskeryčiojantys politikai nesugebėjo deramai atlikti vaidilučių vaidmens ir ją apginti arba patys pasiaukoti liepsnose. Tiesa, pastaruoju atveju jie galimai būtų užsidirbę administracinę nuobaudą už šiukšlių deginimą, kuri negailestingai būtų išieškota iš susideginusiųjų nuosavybės bei titulų paveldėtojų.

Artimesni patriotinėms jėgoms metraštininkai tautiniuose portaluose paskleidė viltį žadinančią legendą, kad ugnis tą naktį visai nebuvo užgesinta, o kažkam iš garbiųjų vyrų palydos ją pavyko perkelti į kepsninę, kuri iškart tapo šventuoju Laisvės Laužu. Jis degs, kol Seimas susipras perkelti dirvožemio referendumo datą iš planuojamos birželio 29-osios į gegužės 25-ąją. Piktavaliai šmeižikai liežuviais plaka, kad birželio 29-oji referendumui niekaip netinka, nes tądien ne tik patekėsiąs priešpilnis mėnulis, bet ir vieną iš kovingųjų signatarų žmona išveš į sodybą daržų ravėti.

Gegužės 25-oji referendumui tiesiog ideali, nes tą dieną UNESCO yra paskelbusi Afrikos išsilaisvinimo diena stebuklingu būdu sutampančia su Tarptautine dingusių vaikų diena, kurios globėja yra nuoširdi visų referendumo šalininkų bičiulė Milda B.

Ir nors išsiaiškinti, kodėl pareigūnai drįso pasikėsinti į signatarų kurstomą laužą, ėmėsi pačios „Tvarkos ir teisingumo" partijos deleguotasis Vidaus reikalų ministras Dailis Alfonsas Barakauskas, pavedęs ministerijos generalinei inspektorei Ilonai Bondzinskaitei per mėnesį atlikti tarnybinį patikrinimą dėl policijos pareigūnų veiksmų teisėtumo, signatarai jau dabar nieko gero iš to aiškinimosi nesitiki. Juk tas pats ministras taip pat bergždžiai inicijavo tyrimą, kai per paradą policininkai ant rankų nešiojo tautos gynėją nuo gėjų ir kosmopolitų Petrą.

Tautos sąmonės gelmėse jau bręsta iniciatyva prigimtinę teisę lietuviui kūrenti laužus ten, kur jam liepia sąžinė, protėvių dievai ir balsai galvoje, įrašyti į Konstituciją. Teks vėl rinkti parašus, bet rinkikų komanda dar neišsivaikščiojo po namus, ypač po to, kai Pranciškus Šliužas prasitarė, jog reikės rengti dar kelis referendumus dėl euro neįvedimo, Seimo narių skaičiaus sumažinimo, pensijų padidinimo ir išstojimo iš iškrypusios Europos Sąjungos. Dėl pastarojo nesu tikras, tai, jei blogai nugirdau, iškart prašau pono Pranciškaus atleidimo.

Vienu referendumu daugiau ar mažiau, kai tokias šūsnis parašų lapų teks į Vyriausiąją rinkimų komisiją suvežti, ypatingo skirtumo nebus, o tauta iškart pasijus ginama ir atstovaujama. Nes dabar nuvažiuoja grynakraujis lietuvis patriotas Andriūcha iš Karoliniškių ir Vycka iš Puskelnių į Angliją, korumpuoto klano išvyti iš Tėvynės, nes čia kraugeriai darbdaviai jiems oraus atlyginimo nemoka ir dar antstoliai už nesumokėtas baudas pusę pinigų gėdingai išplėšia, susitinka ant dviejų grafysčių ribos, apsikabina kaip tikri vyrai. O tada iš aukštybių į gobtuvais pridengtas skustas galvas ateina prabočių dvasių įkvėpta mintis, kad tokio susitikimo proga privaloma užkurti šventąją ugnį ir sudėti dievams degintinę marinuotos kiaulienos šoninės auką.

Atvykusiam pagal brito žemės savininko iškvietimą, neva kažkokie svetimtaučiai jo ganykloje užkūrė ugnį ir rodo jam iškeltą vidurinį pirštą, konstebliams mūsų tautiečiai galės išdidžiai pakišti po nosimis tautos referendumu patvirtintą Konstituciją, kurioje įrašyta prigimtinė lietuvio teisė taip elgtis visur, kur jį nublokš žiaurus likimas.