Per tą laiką kažkas išvažiavo ir įgrūdau savo griozdą paprastoje stovėjimo vietoje. Nes tiesiog nežinau, kokia šeimos koncepcija vadovaujasi prekybos centro administracija. Panašus pasimetimas yra ištikęs ne tokią jau mažą mūsų visuomenės dalį ir ne vien tik prekybos centrų aikštelėse.
Sekmadienį švęsime Tėvo dieną. Aš sveikinsiu savo tėvą, dukra – mane, mama tikriausiai norės, kad po šv. Mišių pavėžėčiau ją į naująsias Druskininkų kapines, prie senelio Adomo kapo. Iš pirmo žvilgsnio viskas paprasta, aišku, tradiciška – ko čia dar pasimesti. Bet įvardindamas save lietuvių tautybės vedusiu pasiturinčiu heteroseksualiu baltuoju vidutinio amžiaus sveiku vyriškiu, tėvu, sutuoktiniu ir dar be to Romos kataliku, iškart užsiklijuoju savotišką gėdos žymę. Juk iš tokių kaip aš diskriminaciją patiria visos pažeidžiamos visuomenės grupės: moterys, vaikai, neįgalieji, rasinės, tautinės ir seksualinės mažumos, kitatikiai ir varguoliai.
Tėvas šiandien yra tas žmogus, kurį iš vienos pusės spaudžia daugybė patriarchalinių stereotipų, įgarsinamų giminaičių, draugų ir kaimynų, o iš kitos – visuomenės reikalavimai būti tolerantišku bei pažangiu. Tėvas privalo turėti paklausią profesiją, uždirbti daugiau už vidutinę algą arba vadovauti sėkmingam verslui, vairuoti „nebobišką” automobilį, spinduliuoti pasitikėjimą savimi, būti sportišku, energingu, seksualiu, reguliariai tikrintis sveikatą ir valytis dantis, žinoti daugiau už „Google” ir neprarasti savitvardos ekstremaliose situacijose. Antraip vaikai negalės juo didžiuotis, negerbs ir iš gėdos pradės rūkyti „žolę” arba emigruos.
Kadangi tokių herojų būdavo tik užpraeito dešimtmečio Holivudo filmuose, tai kiekvieną tėvą kankina savo netobulumo suvokimas. Vieni nuo jo vaduojamės išeidami į žvejybą, medžioklę, kopdami į kalnus arba buriuodami audringuose vandenyse, kitiems pakanka užsimiršimo prie alaus bokalo, krepšinio varžybose arba politikoje.
Patriarchalinių stereotipų įkaitu tapusiam tėvui išgirdus bet kokias kalbas apie moterų, vaikų, gėjų ir dar kieno nors teises, darosi baisu, kad prie visų išvardintų reikalavimų prisidės dar tiek pat, o gal ir daugiau. Ekologiškas, jautrus, socialiai atsakingas... Visa tai taip nesuderinama, kad belieka mestis į kraštutinį tradicionalizmą ir pradėti neigti visas tas iš Vakarų Europos ateinančias „tolerastų nesąmones” kaip svetimą ir mūsų tradicijas griaunančią jėgą. Jie pasirašinėja peticijas, reikalaujančias uždrausti viską, ko nebuvo romantiškai įsivaizduojamoje XX a. pradžios smetoniškoje Lietuvoje, kunigaikščių ir vaidilučių Didžiojoje kunigaikštystėje arba pseudoistorinėje Sarmatijoje. Buriasi į grupes socialiniuose tinkluose ir gąsdina vienas kitą „Youtube” filmukais apie Norvegijoje atimamus iš tėvų vaikus ir Belgijoje įteisintą pedofilų partiją. Naująja jų pranaše tapo Milda Bartašiūnaitė iš sekso ekspertės persikvalifikavusi į juventalinės justicijos žinoves. Perfrazuojant vieną greitųjų paskolų bendrovės reklaminį šūkį, nedavė Gintaras Steponavičius, duos Petras Gražulis...
Gerai apmokamas darbas jam reikalingas nebent tam, kad iš jo galėtų išeiti į tėvystės atostogas. Jo automobilis – dyzelinis vienatūris, kurio salono transformacijos ir vaikiškų kėdučių tvirtinimo galimybės svarbesnės už variklio galią bei valdymo savybes. Jo lytį nustatyti galima tik pagal asmens kodą, o barzda želia, kad vaikams būtų už ko tampyti.
Tėvystė XXI a. Lietuvoje tapo tokiu sudėtingu iššūkiu, o gyvi pavyzdžiai – tokie neįkvepiantys, kad puikiausiai suprantu žmones, kurie egoistiškai mėgaujasi gyvenimu savo malonumui ir profesine karjera atidėdami vaikų klausimą priešpensiniam amžiui. Planetoje, kurios gyventojų skaičiaus didėjimas kelia grėsmę visoms ekosistemoms, vaikų darymas jau seniai nėra pareiga ar prievolė. Bet, kaip liudija mano asmeninė buvimo tėvu patirtis, vargai ir nepritekliai pasimirš, o tėvystės suteiktą džiaugsmą prisiminsite visą gyvenimą.