Visi puikiai suprantame, jog tai nėra tik dovana artėjančio Profesoriaus jubiliejaus proga. Juolab, kad pats V. Landsbergis dar tuomet, kai 2008 – 2012 m. Seimo kadencijos pabaigoje panašios deklaracijos projektą teikė jo bendrapartietis Česlovas Stankevičius, ne kartą kalbėjo dėl formalaus savo statuso nesukantis galvos.
Nuostata „Kas man iš tos laimės ir iš tos garbės...“ bei sugebėjimas pažvelgti į savo ir kitų politikų vaidmenį iš šalies, drauge su ne kiekvienam suprantama ironija, visuomet buvo tos V. Landsbergio savybės, kurios išskyrė Atkuriamojo Seimo pirmininką iš jo kartos politikų minios.
Balsavimas dėl valstybės vadovo statuso suteikimo V. Landsbergiui pirmiausiai reikalingas pačiai LVŽS Seimo frakcijai. Kuo daugiau socialdemokratų skyrių apsisprendžia trauktis iš valdančiosios koalicijos, tuo aiškiau darosi, kad jau šį rudenį, svarstant kitų metų biudžetą ir Sauliaus Skvernelio vyriausybės parengtus įstatymų pakeitimus, vis dažniau teks prašyti TS-LKD frakcijos paramos. O konservatoriai, net jeigu ir norėtų pakeisti LSDP valdančiojoje koalicijoje, nuo Seimo rinkimų antrojo turo iki šiol aštriai kritikavę LVŽS, dabar neturėtų kaip paaiškinti sau ir savo rinkėjams tokio atsivertimo.
Todėl būtent dabar reikia simbolinio veiksmo, kuris paliudytų, kad valstiečiai ir konservatoriai vadovaujasi tuo pačiu Lietuvos naujausių laikų istorijos įsivaizdavimu. Ne mokesčių dydžiai, ekonominės kairės ir dešinės skirtys, požiūris į asmens laisvės ir viešojo intereso santykį, o būtent praeities vertinimas visada labiausiai rūpėjo TS-LKD rinkėjams.
Lygiagrečiai egzistuoja du mūsų istorijos pasakojimai, tebedalinantys Lietuvą perpus. Viename po paskutinio Tarpukario Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos valstybingumo tradiciją tęsė partizanai.
Jį įdokumentino 2009 m. kovo 12 d. konservatoriško Seimo deklaracija, kurioje pripažinta, kad nuo 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijos priėmimo iki mirties 1954 m. lapkričio 26 d. partizanų vadas Jonas Žemaitis – Vytautas buvo kovojančios prieš okupaciją Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos Prezidento pareigas.
Toliau – Sąjūdžio Lietuva, įgyvendinusi nepriklausomybės siekį 1990 m. kovo 11 d. Be V. Landsbergio, kaip valstybės vadovo pripažinimo, ši seka tiesiog neįsivaizduojama.
Tačiau egzistuoja ir kita mūsų istorijos pasakojimo versija, tiksliausiai apibrėžiama prezidento Algirdo Mykolo Brazausko fraze: „Ir tada dirbome Lietuvai“. Joje LTSR ir Lietuvos komunistų partijos vadai bei vadukai nėra tik okupantų administracijos įrankiai, o po A. Smetonos portreto ant sienos turėtų kabėti Antano Sniečkaus, Petro Griškevičiaus ir tik tada A. M. Brazausko portretai.
Šitame pasakojime partizanai tėra ne itin reikšmingi pokario klasių kovos veikėjai, o V. Landsbergis – kolchozus sugriovęs A. Brazausko laikų politikas, niekada taip ir nelaimėjęs prezidento rinkimų.
Tokia alternatyvi istorija egzistuoja ne tik saujelės sukriošusių buvusių komunistų partijos veikėjų ar jų artimųjų galvose.
Taip mūsų netolimą praeitį įsivaizduoja gal koks trečdalis Lietuvos ir nepaisydama, kas parašyta mokykliniuose vadovėliuose, sugeba perduoti tokį supratimą jaunesnėms kartoms. Būtent todėl miestų bei miestelių šventėse žiūrovų visiškai neerzina restauruoti milicijos automobiliai ir pionieriški kaklaraiščiai, nacionalines bei valstybines įstaigas jie tebevadina respublikinėmis, o tarnybą sovietinėje armijoje – „vyriškumo mokykla“.
Seimo pirmininkas V. Pranckietis siūlo Seimui priimti sprendimą, kuris įrodytų konservatorių rinkėjams, kad LVŽS yra tos pačios Partizanų – Sąjūdžio Lietuvos, o ne LTSR pasakojimo dalis. Tik po to taptų įmanoma LVŽS ir TS-LKD koalicija – formali, pasidalinant ministrų postus, arba neformali, konservatoriams remiant Seime valstiečių mažumos vyriausybę.