R. Statkuvienė. Druskininkai-Kėdainiai. Kruglodurovo ekspresas

Kėdainių ir Druskininkų kunigaikštukų finansinės, statybų ir teismų peripetijos, bei kitų mūsų „elito“ atstovų bei jų aplinkos „išdaigos“, pažadino Vakanalijaus Vziatkovičiaus Kruglodurovo personažą, kuris būtų ramiai sau dūlėjęs Vinco Kudirkos raštuose ir 19 amžiaus publicistika domėtųsi nebent literatūros ar istorijos mylėtojai.

Žvelgiant į nūdienos realijas, neįmanoma nepastebėti, kad Kruglodurovas niekur nebuvo dingęs, bet pasidauginęs į tūkstančius „viršininkų“, gyvuoja būtent taip, kaip jį ir įamžino mūsų himno autorius, pirmasis viešai ir taikliai įvardinęs cariniame, biurokratiniame aparate užgimusius ir iki šiol gyvuojančius amžinuosius viršininkus – vziatkovičius kruglodurovus.

Neramioje geopolitinėje situacijoje jie tik išryškina amžiną Lietuvos, kaip Rytų ir Vakarų kryžkelės, lemtį. Nors esame Euroatlantinių struktūrų integrali dalis, vis dar blaškomės tarp civilizacijų. Vakarietiškosios, kur politikai ir valdininkija tarnauja žmogui, paisydami įstatymų viršenybės, ir rytietiškosios, kur įsitvirtinusi aiški piramidinė hierarchija – visagalis caras ir korupcijos mašina, kur įvairaus plauko „viršininkai“, šventai tiki, jog valstybės aparatas sukasi tik tam, kad kaip įmanoma sklandžiai užtikrintų jų asmeninius užmojus bei poreikius; nesvarbu, kokiomis grimasomis tai išsivieptų prieš visuomenę – milžiniškais migracijos skaičiais, kontrabanda, nesumokėtais mokesčiais, vis jaunesnių žmonių savižudybėmis, žmogaus orumą žeminančiu skurdu ir pasididžiavimo savo šalimi bei jos institucijomis sunaikinimu.

Vziatkovičius kruglodurovus lengva atpažinti. Vziatkovičius – nes „ima“. Tai praktiškas žmogelis, suprantantis, kad valdiška alga nedidelė, tačiau galimybės plačios, tereikia išmonės jomis pasinaudoti.

Jei žurnalistai, sąžiningai pareigas vykdantys pareigūnai ar padorumo nepraradę politikai ima viešai aiškintis, kokie aitvarai sunešė vziatkovičiams turtus, personažai nepajunta gėdos – jie praranda atmintį, nieko negali komentuoti, nes vyksta ikiteisminis tyrimas ar tarnybinis patikrinimas, suserga ar išvyksta atostogų – pademonstruoja aukštąjį kruglodurovo pilotažą.

V. Kudirka savo satyroje „Viršininkai“ aprašydamas carinės imperijos pagimdytą biurokrato tipą, turbūt nė baisiausiame sapne neregėjo, kaip tas imperinis padaras keliaus per epochas, įgaudamas vis kitokius pavidalus, savo čiuptuvais apraizgydamas be tik biurokratinį aparatą, bet ir polinį elitą, įvairius prisiplakėlius, verslo pasaulį.

Pirmasis Kuglodurovas karjerą pradėjo dar Krymo karo metu: „išvydęs atjojančius turkus, užsimaudavo turkų kepuraitę, savąją kišdamas po skvernu. Prieš maskolių užsidėdavo savo kepurę ir žegnodavosi į trikampį“. Tapo karo didvyriu, gavo gerą pareigybę ir išmoko svarbiausią karjeros pamoką – laiku pasikeisti kepurę. Taip rašė V. Kudirka.

Istorija parodė, kad vėliau jie įsikūnijo į „patriotiškus“ viršininkus, ministerius, valdininkus, apie kuriuos Lietuvos Respublikoje tarpukariu reziduojantys sovietų diplomatai savo vyresnybei raportuodavo, kad dirbti čia lengva ir reikalus tvarkyti malonu – tereikia pamokėti.

Sovietmečiu „viršininkai“ išgyveno tikrą renesansą. Susibūrę į uždarą nomenklatūros klasę, visa širdimi įtikėję, kad ya geresni geresni už „buržuazinių nacionalistų“, „tamsuolių“ masę, mėgavosi visomis „supuvusio kapitalizmo“ gėrybėmis – importiniais drabužiais, kvepalais, maistu ir sovietmečio elito privilegijomis: medžioklėmis, išgertuvėmis pirtelėse, poilsiu aptvetose vilose, spec. gydymu ir aptarnavimu, kelionėmis... Dievišką ramybę ir saugumą garantavo visaapimanti KGB globa.

Nepriklausoma Lietuva taip pat sulaukė „viršininkų“ reinkarnacijos. Vieni spėjo laiku pakeisti kepurę, privatizuoti „niekieno“ turtą, kiti tapo aktyviais valstybingumo bei specifinių įstatymų ir potvarkių kūrėjais, gražiausių gamtos kampelių savininkais ar senelių soduose „atradę“ aukso lobius pasuko į milijonus kraunantį verslą.

Atpažįstama? Neminėsiu pavardžių tik todėl, kad nesinori kurio nors pamiršti. O ir sąrašas būtų labai ilgas. Čia kaip tiesinė lygtis – kruglodurovas yra tas kintamasis X, nelygu su kuriuo personažu kam ir kada teko susidurti.

Kodėl įvairaus plauko kruglodurovai taip sėkmingai klesti?

V. Kudirka aprašo primityvią „aš jumis rūpinuosi“ schemą, kai valdinių džiaugsmui Vziatkovičius Kruglodurovas organizuoja rinkliavą ir perka „stebuklingą“ šventą paveikslą, saugosiantį nuo nelaimių. Valdiniai džiūgauja, viršininkas irgi – pusė pinigų už paveikslą ir prasčiokų džiaugsmą, kita pusė jam. Praėjo beveik pora šimtų metų ir „paveikslų“ pirkimo schemos patobulėjo – iš europinių fondų ar valstybės biudžeto (kruglodurovo supratimu niekieno) suoliukai parke, šiukšliadėžės ir baltos linijos vietoj dviračių takų – jums, o tas kuklus likutis – vziatkovičiaus dvaro statybai, kelio į sodybą nacionaliniame parke tiesimui ar kitokiems „smulkiems“ reikalams.

Yra ir kitokia grupė „viršininkų“, tūnančių jokiais įstatymais nereglamentuotus dešimtmečių dešimtmečius jaukiose biudžetinių įstaigų, valstybės valdomų įmonių direktorių postuose. Per daugelį metų jie nuaudžia tokius tinklus, vertikalius bei horizontalius, kur atsiranda vietos ir kurso, ir mokyklos draugams, ir politikų antrosioms pusėms, susikompromitavusiems „viršininkams“, partijos bičiuliams.

Rytuose tokia vadyba įprasta, tik kruglodurovai nepastebėjo, kad Lietuva sunkiai, bet kryptingai grįžta į savąją civilizacinę erdvę, kurioje dar nuo Romos laikų aukščiausios pozicijos reiškia ir daugiausia atsakomybės, ir pavyzdingumo, ir idealizmo.

Gal pats laikas keisti nelaisvės metais nusistovėjusio sambūvio taisykles ir atsarginių suolelių sergėtojus išmesti į konkurencingą darbo rinką? Nustatyti ne tik teisėsaugos institucijų vadovams, bet ir kitiems iš biudžeto finansuojamų įstaigų vadovams apibrėžtas kadencijas?

Baudžiavinės epochos mąstymu pasižymintys „viršininkai“ atsidūrė ir verslo pasaulyje.

V. Kudirka dar prieš 120 metų pastebėjo, kad šie „viršininkai“ užėmę bet kokį vadovaujantį postą, pasijunta savotiškais dievukas. Šiandien jie, neturėdami nė krislelio padorumo ir kritinio mąstymo, žemyn tempia ne tik šalies ekonomiką, bet ir diskredituoja valdžios institucijas, menkina žmonių savigarbą taip pakirsdami tikėjimą ir pasitikėjimą savo valstybe, jos institucijomis.

Jų primityvus supratimas neleidžia išsivaduoti iš senovinio baudžiauninkas-ponas mąstymo. Pavaldinį, samdomą darbuotoją jie vis dar traktuoja kaip baudžiauninką, kuris turi būti dėkingas vien todėl, kad „pono“ dėka nėra bedarbis. Kad darbuotojas yra partneris, kuriantis paslaugas, produktus ir pridėtinę vertę, „viršininkas“ negali suprasti. Kaip ir to, kad versle turi galioti valstybės įstatymai, o ne nerašytos vokelių taisyklės.

Kruglodurovai nebūtų verti savo vardo, jei suvoktų, jog jų viršininkiškas mąstymas, kasa duobę jiems patiems, nes europinė darbo rinka atvira lietuviams ir gana netolimoje ateityje teks savo viršininkavimą demonstruoti tik kvailesniems už save.

Tiesa, „viršininkai“ yra nepriekaištingai įvaldę modernų žaidimą teisėmis, visiškai ignoruodami pareigas. Jie turi teisę tylėti, kai nenori aiškintis žurnalistams, turi teisę atleisti „durnelius“, kurie gyvena iš plikos algos, bet valstybės labui besidarbuodami per savo uolumą „viršininkui“ ar jo plačiai svitai ant uodegos užlipa, nes tiki Lietuvos, kaip stiprios ir modernios šalies ateitimi ir ją kuria savo kasdieniniais darbais. „Yra tai lengvas būdas pabaudimo: už žmogžudystę, vagystę gal teismas išteisint, o čia teismo nėra – apskundė, ir jau neišsivaduosi, kaltas ar nekaltas“, – rašė V. Kudirka. O kaip gi šiandien? Labai palengva europinė teismų praktika įsigali ir „viršininkus“ atleistiems ar pažemintiems pavaldiniams kompensacijas priskaičiuoja. Bet ar „viršininko“ tai reikalas? Turi nervų, pinigų ir laiko – bylinėkis, jei ką ir priteis, tai iš valstybės, o ne „viršininko“ kišenės.

Mūsų protėviai, klimpdami ir murdydamiesi alkoholizmo, neišprusimo, tamsumo ir abejingumo bėdose, turėjo iškilius tautos žadintojus, tokius kaip V. Kudirka, J. Basanavičius, P. Višinskis..., kuklią, persekiojamą, tačiau idealistinę spaudą kaip „Aušra“ ir „Varpas“, ir bene stipriausią moralinį autoritetą – M. Valančių, kuris nebijodamas pasirodyti politiškai ar ideologiškai nekorektiškas, be skrupulų viešino įsišaknijusias blogybes ir ragino su jomis kovoti.

Tuos beraščius, nutautėjusius ir prasigėrusius tautiečius „Varpo“ dūžiai ir „Aušros“ spinduliai prikėlė, pažadino laisvos tėvynės kūrimui. Nes idealistai laisvės šaukliai kreipėsi į tų mužikų ir prasčiokų širdis ir sielas, matydami kiekviename jų Dievo atvaizdą – žmogų. Šiandien gi, turėdami kone daugiausia aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių visoje ES, esma maitinami tokia televizine produkcija, kurią ilgiau pažiūrėjęs ir pats A. Enšteinas imtų kriuksėti: iš tragedijos vietų transliacijos „gyvai“ su teatrališku balsu už kadro, bedančių girtuoklių problemas narpliojantys gelbėtojai, nuo policijos sprunkantys įvairaus plauko pažeidėjai ir senstelėjusios žvaigždės, savo švytėjimą bandančios demonstruoti nežinia kokiai kalbai priskirtinais komentarais „žeurei, nereaalei, vauuu, aš apakęs, čiūūt čiūt trūksta, faina...“

„Visuomet mus turi kumštelėti svetimtautis, idant pasirūpintume apie save“, – ar ne šie V. Kudirkos žodžiai turėtų galutinai mus išblaivinti, kai matydami ir vėl iš Rytų besiniaukiančius debesis, toleruojame „viršininkavimą“ tų, kurie turi tarnauti. Toleruodami, įsileidžiame nelaisvės ir vergystės tvaiką į savo širdis bei protus.

Ir nepastebime stebuklo, kad V. Kudirkos „Varpo“ pradėta žadinti Lietuva, šiandien gieda tavo „Tautišką giesmę“ visame pasaulyje, lyg Geležinio Vilko aidą skleisdama.

O „viršininkai“? Jie puikiai žino esantys tik vziatkovičiai kruglodurovai, pasmerkti istorinei nebūčiai. Ar ne iš šio jausmo kyla tie komiški mėginimai kurti savo herbus, demonstruoti n-ąsias chirurgų skalpeliais ir dizainerių drabužiais pagražintas gyvenimo drauges ir taip įsiamžinti bent spalvotuose žurnalų puslapiuose?

V. Kudirkos personažo prototipas buvo realus žmogus, su pretenzijomis į prabangą ir kilmę, tačiau kas šiandien beprisimena jo vardą?