R. Statkuvienė. Gimti vyru Lietuvoje. Nenorėčiau.

Nesutikčiau keistis vietomis su jokiu vyru nei vienai dienai, nes šiandien – būti moterimi yra privilegija, o vyru – iššūkis. Lygios teisės ir galimybės iš tiesų nėra lygios – iš vyro tikimasi, kad jis atitiks šiuolaikinio vyro kriterijus – dalinsis namų ruošą, rems karjerą darančią partnerę, supras jos emocijų kaitas, keis sauskelnes, tačiau tuo pat metu išliks klasikinis džentelmenas – užvilks damai paltą ir praleis per duris, gebės pasirūpinti šeimos materialine gerove, mokės „įkalti vinį į sieną“, vairuos automobilį...

Pamenate tą skandalingą socialinę reklamą, neva padėsiančią kovoti su smurtu, kur vyras pavaizduotas kaip kostiumuotas padaras su šuns galva? Galiu lažintis, kad analogiškai moters pavaizduoti nedrįstų niekas, nesvarbu, ką ji iškrėstų – net ir seksas su nepilnamečiu mokinuku nesukelia visuomenėje tokio baisaus pasipiktinimo kaip, pavyzdžiui, storulės pavadinimas storule.

Istorijos dulkės nuklojo tuos laikus, kai buvo abejojama moters gebėjimais mokytis, daryti karjerą, dalyvauti politiniame ar visuomeniniame gyvenime. Tradicinių moteriškų savybių rinkinys irgi neprivalomas – švelnumas traktuojamas kaip nusižeminimas vyrui, aukštakulnius ir nėriniuotus stringus, keičia sportiniai bateliai ir močiutės apatiniai. Puoselėti išvaizdą siekiant patikti vyrui, šiandien yra senamadiška atgyvena. Neseniai viename žurnale mačiau neretušuotas pusnuogių riebokų moteriškių nuotraukas – su komentarais, kaip gražu, o viena garsi veikėja viešai paragino moteris garsiai kalbėti apie mėnesines. Tikiuosi, jos savo kalbėjimo neįliustruos nuotraukomis ir nevers būrelio daugiau ar mažiau garsių vyrų viešai aikčioti, kaip jie supranta moterų kančias, kaip juos žavi kūnas su bent 10 kg antsvoriu ir šiurpina 90–60–90 matmenys.

Prieš kelias savaites buvo garsiai paminėta kasmetinė akcija „16 dienų be smurto prieš moteris“. Ką ir besakyti – tema aktuali. Net garsūs vyrai nepasididžiavo ir skyrė savo laiką, kad parodytų, jog supranta ir palaiko prievartą patyrusias moteris. Nors gal prasmingiau būtų į tą akciją pasikviesti Einikį ar Vareikį – t.y. tuos, kurie išties smurtauja, o ne tuos, kurie yra tiesiog vyrai ir todėl metafiziškai tarsi irgi turėtų būti kalti. Gražu, tik ar dėl tos akcijos susigės bent vienas smurtautojas?

Pamenu tuos laikus, kai dar į juostinį diktofoną smurtą patyrusios moterys liejo savo išpažintis. Pasikeitė technologijos, tačiau šis visuomenės pūlinys ir toliau eksplotuojamas, padejuojant, kaip baisu, panašiai kaip prieš kiekvienas Kalėdas staiga visi suskanta dalintis gerumu su stokojančiais. Net sukirba klausimas, kas svarbiau – problemos sprendimas ar metai iš metų ją vis naujais būdais viešinančios personalijos. Pūlinys negyja, nes pirminės anamnezės klausimas „kodėl vyrai smurtauja?“ vis dar tabu.

Kodėl jie taip elgiasi? Dar svarbiau, – kur jie gali ieškoti pagalbos? Smurtaujantys vyrai smerkiami, bet vaikų mušimas iki šiol nėra įstatymiškai uždraustas. Rezultatu baisimasi, bet jo priežastys – toleruojamos. Smurtautojai kažkada irgi buvo aukos. Kokius vaikystės demonus – patyčias, fizinę, psichinę ir seksualinę prievartą vyrai tuo elgesiu bando išvaryti? Į kokį socialinį spaudimą jie taip reaguoja? Negavę pagalbos vaikystėje, kur jie gali jos tikėtis dabar? Areštinėje? Gal būtų veiksmingiau didelių plakatų su žmogaus-šuns atvaizdu gamybai ir eksponavimui sostinės centre skirtas lėšas nukreipti, kad ir vienam psichologo etatui kur nors provincijos miestely ar imtis rimtai kovoti su alkoholizmu.

Neišspręstas smurtas prieš vaikus sulapoja visomis kitomis smurto formomis. Beje, atkreipkime dėmesį, kaip reaguojama į mergaičių ir į berniukų skundus, į moterų ir vyrų problemas? Kurie labiau išklausomi, paglostomi ir raminami, o kurie dar būdami visiški pypliai turi pateisinti tikro vyro vardą? Jie vis dar mokomi praleisti mergaites pro duris, būti joms paslaugūs. Kartu stebi iniciatyvas, skatinančias mergaites domėtis tiksliais mokslais, augti stipriomis moterimis. Vyriškumą ar analogišką berniukų savirealizaciją skatinančių iniciatyvų nė su žiburiu nerasi.

Už lango ne 19 ir net ne 20 amžius, ir moterų nelygybės šleifas velkasi kaip kai kurių moterų asmeninė patirtis, kuri kažin ar gali pasikartoti augančioje kartoje – juk kita teisinė, socialinė, kultūrinė aplinka. Nepaisant to, mažieji būsimieji vyrai jau nuo pat darželio susiduria su prevencine kova prieš jų būsimą tariamą dominavimą.

Viduramžiais lyčių nelygiavertiškumu įtikėję fanatikai drausdavo mergaitėms „ žalingus“ pomėgius – mokslo siekį, domėjimąsi valstybės reikalais. Ironiška, bet dabar su panašiu aršumu ginamas kitas kraštutinumas – lyčių suvienodinimas, kuris neturi nieko bendra su lygiateisiškumu. Ir šį kartą kenčia berniukai. Kaip juos veikia tas tylus supermamyčių smurtas, kai draudžiama visos „blogos“ neva smurtą skatinančios pramogos bei žaidimai: lakstymai su šautuvėliais, karas ir įsivaizduojamų priešų naikinimas. Mergaitės dabar skatinamos tik todėl, kad jos mergaitės, bandoma jas sudominti tiksliaisiais mokslais (ak, bet vis tiek vyrai „užgrobia“ tiksliuosius mokslus), o berniukai tarsi pamirštami – neva jie jau gimsta dominuodami ir visi keliai jiems atviri.

Aišku, berniukai atsiima prarastas pramogas suaugę. Įdomu skaityti O. Bin Ladeną nukovusio JAV specialiųjų pajėgų kario prisiminimus; pasirodo tokią profesiją jis pasirinko, kad pagaliau atsigriebtų už vaikystę, kai mama draudė pernelyg „žiaurius“ žaidimus su kareivėliais.

O moterų smurtas prieš vyrus? Su samčiu ar kočėlu švaistosi tik pačios temperamentingiausios, tačiau psichologionį terorizavimą įvaldžiusių – kur tik akį užmesi. „Senis, diedas, durnius, tėvas“, – tai tik keletas kreipinių, kuriais savo išrinktuosius net viešai apdalija „stiprios“ moterys. Ypač tos, kurios įsivaizdavo, kad teka už pasakų princo, o gavusi eilinį kaimynų vaikį iš gretimo daugiabučio, jo gyvenimą paverčia pragaru, dažnuose isterijos priepuoliuose nevykėlį vyrą lygindama su draugių ponais tobulaisiais – daugiau uždirbančiais, labiau išsilavinusiais, namie padedančiais. Paprastas vyriokas, svajojęs apie irgi paprastą namų šeimininkę, nemokytas perprasti emocinių subtilybių ir neišdrįsiantis praverti psichologo kabineto, tiesiog pasineria į alkoholizmo liūną arba nežinodamas kaip sustabdyti isterijos priepuolį, trenkia kumščiu. Ir taip pasirašo amžiną blogiečio nuosprendį.

Dar viena „smulkmena“– jei vyras ir moteris deklaravę skirtingas gyvenamąsias vietas – nepilnamečiai vaikai automatiškai „priskiriami“ mamai, skyrybų atveju dažniausiai vaikų globa priskiriama irgi mamai. Įdomu kodėl? O kaip ginami vyrai tėvai, kai mamytės vaikus išsigabena į užsienį pas naujus „tėtukus“? Apie tėčių, netekusių vaikų, skausmą socialinės reklamos nepasakoja.

Jei vyras ir moteris deklaravę skirtingas gyvenamąsias vietas – nepilnamečiai vaikai automatiškai „priskiriami“ mamai, skyrybų atveju dažniausiai vaikų globa priskiriama irgi mamai. Įdomu kodėl? O kaip ginami vyrai tėvai, kai mamytės vaikus išsigabena į užsienį pas naujus „tėtukus“? Apie tėčių, netekusių vaikų, skausmą socialinės reklamos nepasakoja.

Regina Statkuvienė

Hipotetinės, bet gyvenimiškos situacijos: vienkartinės aistros suvesti žmonės nepasisaugo ir moteris nusprendžia gimdyti. Vyro nuomonė niekam neįdomi, jei moteris nuspręs gimdyti ir vėliau pareikalaus DNR testo, jis privalės mokėti alimentus ir bent formaliai taps tėvu, nors jų bendrame sutarime tokių planų nebuvo. Tačiau jei moteris ryšis abortui, net ir sutuoktinis neturi jokių teisinių galimybių ją sulaikyti. Vyrai turi pareigas net neplanuotiems vaikams, bet jokių teisių net į lauktus, bet dar negimusius? Gal tai ir yra ta garsioji moteriška logika – kas tavo, tai ir mano, o kas mano, tai tik mano?

Kaip burtažodžiai kartojama – moterų lyderystė, moterų užimtumas, moterų verslumo skatinimas, net lyčių kvotų idėjos. Sakoma, kad moterims norint užimti tokią pat poziciją kaip vyro reikia gerokai daugiau pasistengti ir būti geresne bent kelis kartus. Tikrai? Seimo pažiba, negebanti kainų litais konvertuoti į eurais neblogas pavyzdys. Ar tikrai visos moterys profesines aukštumas pasiekia dėl išskirtinės kompetencijos? O gal tik todėl, kad kai kurios kiekviena proga pasiryžusios kibti į atlapus ir šaukti apie diskriminaciją, panašiai kaip troleibuse riebios tetulės savo nešuliais išstumdo visus nemandagiuosius, stipriuosius, kad gautų patogią vietą prie lango.

Moterų teisių gynėjos teisios, sakydamos, kad auginančios mažus vaikus susiduria su diskriminacija darbo rinkoje. Bet tai tik pusė tiesos. Kita situacija – jei vyras pareikštų darbdaviui, kad kaskart susirgus vaikui, nedarbingumo pažymą visada ims jis, o ne žmona? Tokiu atveju, matyt, jis netektų teisės net ir į diskriminuojančias darbo sąlygas ir sulauktų gerokai mažiau supratimo nei moteris. Moteriai dar paliekama teisė rūpintis šeima, tegul ir karjeros kaina, o vyrui? Darbo rinkoje jis aria, neiškrypadami iš vagos, kol nugriūna tiesiai į kapo duobę.

Tik faktai: vyrų gyvenimo trukmė šiandien Lietuvoje maždaug 11 metų trumpesnė nei moterų, o nusižudo vyrai net 5 kartus dažniau nei moterys. Tai, kuri gi lytis šiandien susiduria su didesniais iššūkiais?

Apima jausmas, kad vyrai turės tuoj atsiprašinėti už tai, kad jie yra tiesiog vyrai. Tokia bendra kolektyvinė atsakomybė šiandien už istorinę moterų priespaudą vakar.