Kruvinas karas sostinių viešosiose erdvėse tapo ES kasdienybe. Visuomenė, bandžiusi gyventi karo kaip tokio neigimo, atsisakymo kariauti ir gyvenimo savo jaukiame kiaute filosofija gavo karą savo gatvėje. Su savame užantyje sušildyta gyvate.
Kaip visada, po teroro atakų sukyla kraštutiniai. Užsidarymo savo kiaute apologetai šaukia: nesikiškim, tada mūsų nelies. Lies. Jau seniai liečia, ir pacifizmas čia nepadės. Iš kitos pusės, ne tik neonaciai, tikri katalikai net kunigus už artimo meilės skelbimą, kalbant pabėgėlių tema, keiksmažodžiais jau konfirmuoja. Čia pozicija – kaip dukart du: neįsileiskim, nes jie – musulmonai, o visi musulmonai – teroristai.
Velykos yra ir be tikėjimo Prisikėlimu. Tarsi lygiosios krepšinyje. Europai patinka lygiosios. Kai visi laimingi kaifuoja. Bėda, kad lygiosios ir krepšinyje, ir realiame gyvenime, kaip ir Velykos be Prisikėlimo, trunka tik akimirką.
„Viskas yra loterija. Šachmatai – loterija, pasaulis – loterija, ir tavo gyvenimas – loterija“, – sako nacis Šogeris žydui Izaokui Lipmanui iš I. Mero romano „Lygiosios trunka akimirką“, kai jie gete pradeda šachmatų partiją. „Nejaugi aš turiu mirti? – pagalvojo Izaokas. – Aš nenoriu mirti. Ar yra pasaulyje bent vienas žmogus, kuris norėtų mirti?“ Tačiau baltosios figūros buvo jo. Jis apsuko šachmatų lentą, permetė ją akimis ir padarė pirmą ėjimą.“
Priešingai nei Izaokas, teroristų puolama Europa atsisako daryti ėjimą. Bijo net pradėti žaisti. Bijo prarasti lygiųjų iliuziją. 2004 metų kovo 11-ąją užteko vienos teroristų atakos prieš traukinius Madride, ir Ispanijos vyriausybė kapituliavo: atšaukė karius iš Irako. O ką darė Europa, kai 2015-ųjų sausį teroristai iššaudė „Charlie Hebdomadaire“ redakciją?
Aršiausi katalikai šūkavo, kad taip karikatūristams ir reikia. Nebūtų paišę Mahometo, tai būtų gyvi. Artimo meilės nepamiršusieji krikščionys ir ateistai, priešingai, visur dievagojosi: „Je suis Charlie!“ Nė vienas iš 31 susprogdinto Briuselio oro uoste ir metro, kaip ir pernai lapkritį per Paryžiaus atakas nugalabytų 130 paryžiečių, nebuvo karikatūristas. Dauguma turbūt net piešti dorai nemokėjo. Neišgelbėjo.
Po Paryžiaus atakų lapkritį vėl visi maketavo gedulą feisbuke. Bet Belgijos vėliavų ir gedulo jau buvo mažiau. Jungtinės socialinių tinklų veikimo pajėgos aiškiai netenka kovinės dvasios. Ateina žiaurus suvokimas: vėliavas gali tekti keisti kasdien.
Europa panašėja į pasakos karalystę, kuri kasmet slibinui turėdavo aukoti po nekaltą mergelę. Netgi atrodo netgi prasčiau už pasakos karalystę. Pasakoje į kovą su slibinu kaskart stodavo narsus riteris. Daug jų krito kovoje su slibinu. Kol vienas riteris slibiną nudobė. Priešingai nei pasakos slibinas, kurio apetitas buvo apibrėžtas laike, islamo teroristai nekaltų žmonių kraują pralieja vis dažniau.
Ar Europoje atsiras riteris, galintis mesti iššūkį islamo terorizmo slibinui? O jei atsiras, ar neužlaužtų jam rankų tie, kurie labiau nei teroristų bombų bijo tikro atsako teroristams, nes tada dar jį patį į karą gali pašaukti ir mokėti juk už karą su terorizmu reikės savo gerovės sąskaita.
Ką po Briuselio atakų svarsto Europos žiniasklaida, žvalgybos? Ogi kokią žinią siuntė mums teroristai? Atsipeikėkite žmonės – čia juk ne šv. Pauliaus laiškai efeziečiams. Ne evangelikai jie. Teroristai tiesiog žudo. O mes, tarsi kokie pirmakursiai per studijų įvado seminarą, klausiame, ar tai buvo kerštas už teroristo Abdeslamo sulaikymą, ar ne? Ar smūgis Briuseliui būtų buvęs ne toks stiprus, jei Abdeslamas būtų laisvėje?
O koks, tiesą sakant, skirtumas, ar tai buvo kerštas už Abdeslamo sulaikymą, ar ISIS vadeivos žūtį? Susprogdintas 31žmogus, šimtai sužeistų, gyvenimas Briuselyje ilgam įšaldytas. Toks buvo teroristų tikslas, jie jį pasiekė. Bet Belgijos premjeras tik vapa, kad jis laukė šių teroro aktų. Ir kiti Europos premjerai, prezidentai, karaliai – paskui. Lyg aukojimui skirti avinai.
Kaip visada po teroro atakų, kyla vis naujas cunami dėl dešiniojo radikalizmo pavojaus, pilasi raginimai nekaltinti islamo. Toks pavojus realus. Bet tai – būsimas, išvestinis pavojus. O šiandien pavojų Europai kelia teroristai. Ir jei ES valstybes valdantys socialdemokratai ar konservatoriai ir toliau slėps galvas smėlyje, tai nepaisant multikultūrininkų užkeikimų, neonaciai tikrai gaus savo šansą. Bet tai, kaip ir kaltinimai islamui, beje, kyla iš to paties – ES paralyžiaus. Baimės daryti ėjimą.
O laikrodis eina. Ar įmanomas Europos prisikėlimas po teroro atakų Paryžiuje ir Briuselyje?
Europa nėra mirusi. Tik paralyžiuota. Neveikimo. Iliuzijos, kad viskas išsispręs savaime. Kad ką nors gali pakeisti koks ES vadovų pareiškimas. Europa kaip tas milžinas. Tik ne molinėmis kojomis. Kojos jos normalios. Molinėmis smegenimis.
Europa atrodo taip pat, kaip Briuselis po teroro atakų oro uoste ir metro. Įšaldyta. Negalinti išeiti net iš savo trobos. Trys teroristai visos Europos sostinę parai uždarė namuose.
Tai – paskatinimas veikti. Jei teroristai ir gali kaip nors nukentėti nuo Europos atsakomųjų veiksmų, tai tik numirti iš juoko skaitant mūsų partijų pirmininkų postus feisbuke ar žiūrėdami reportažą su apsiverkusia F. Mogherini.
Daug kas smarkiai žavėjosi prezidentės D. Grybauskaitės pareiškimu per LRT radiją ketvirtadienį. Prezidentė buvo karinga: „Manau, kad mes Europoje turime daug naivumo ir vertiname terorizmo grėsmes ir jų veiklą Europoje truputį galbūt paviršutiniškai. Privalome griežtai atsakyti visomis įmanomomis priemonėmis. Visomis, turiu galvoje taip pat skelbti karą teroristams.“
Taip, tai – karas, o ne šiaip banditų gaudymas. Bet karą kariauti reikia, o ne pliurpti. O ir kada šie žodžiai ištarti? Ką darė Europa, įskaitant Lietuvą, Briuselio ponai ir D. Grybauskaitė tuo metu, kai JAV tvarkė teroristus taip žiauriai, kaip teisinė valstybė tik gali? Europa ir Lietuvoje į valdžią atėjusi D. Grybauskaitė kovojo su JAV. Ieškojo CŽV kalėjimų Antaviliuose ir buvusių Svečių namų sandėliukuose. Jų neradus Prezidentė liepdavo Seimui ieškoti iš naujo ir rasti.
Visokios nekalto prasidėjimo organizacijos, Europarlamentas ilgus metus nieko daugiau neveikė, kaip tik puolė Lenkiją, Rumuniją ir Lietuvą už neva čia slapta CŽV „kankintus“ teroristus. Ar tai nebuvo ženklas alkaidoms ir aisisams, kur yra silpnoji Vakarų grandis? Nurodymas, kur išžudžius daugybę žmonių, Vakarai ne tik nesmogs atgal, kaip JAV ar Izraelis, bet tik degios žvakeles?
Ar įmanoma vieną dieną reikalauti žūtbūt rasti slaptą CŽV kalėjimą, virkauti dėl vieno teroristo pažeistų teisių Lietuvoje, o kitą dieną, be jokios atgailos, skelbtis karo su teroristais generolu?
Amerika po Rugsėjo 11-osios išpuolių stiprino žvalgybą, be ceremonijų kišo sprogdintojus į Gvantanamą, nudobė O. bin Ladeną. Europa, įskaitant Lietuvą, aukščiausiu lygiu kovojo su Amerika ir CŽV kalėjimais, skirdama tam visą įkarštį ir išteklius. Už tai dabar mokame europiečių gyvybėmis, įšaldytu ES sostinių gyvenimu, smunkančiomis oro bendrovių akcijomis.
Neįmanoma vienu metu lieti ašaras dėl vieno galbūt įkalinto palestiniečių teroristo, naikinti dėl to savo specialiąsias tarnybas, kaip su VSD darė prezidentė ir Seimo laikinoji komisija, kurioje vienu smuiku griežė konservatoriai, paksininkai ir V. Uspaskicho kariauna, ir tuo pat metu efektyviai kovoti su teroristų tinklais.
A la guerre comme à la guerre, sako prancūzai. Kare kaip kare. Baltomis pirštinėmis teroristų nesunaikinsi. Karas – šiaip jau purvinas reikalas. Bet ne Europa jį pradėjo. Todėl gal vis dėlto bus mažesnė blogybė, kai iš skausmo cypia tie, kurie sprogdina moteris ir vaikus, o ne teroristų aukos nutrauktomis galūnėmis? Vaizdžiai kalbant, iki šiol Europa verkė ne dėl mūsų aukų, o tik dėl jų žudikų ir jų pagalbininkų pažeistų teisių.
Europa bandė žaisti lygiąsias. Bet lygiosios trunka tik akimirką.