„Turėtume pasiekti, kad alkoholiu būtų galima prekiauti tik specializuotose parduotuvėse, kaip Skandinavijoje. Taip pat uždrausti alkoholio reklamą ir svarstyti alkoholio akcizų didinimą“, – sako konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis.
Saviečių monstras liuobė iki žemės graibymo ir vaikus į šulinį sumetė todėl, kad atidžiai skaitydamas rytinę spaudą pamatė paveikslėlių su konjako, vyno ir alaus reklama? Nebūtų alkoholis prieinamas taip, kaip dabar, tai nei jis, nei Kražių skerdikas nebūtų pasireiškę?
Taip, atsako blaivybininkų choras. Aiškink neaiškinęs, kad iš Skandinavijos tik Norvegijoje galioja visiškas reklamos draudimas, bet ir ten leista prekės ženklų reklama lauke. Danijoje ir alkoholio reklama, ir prekyba – liberali. Yra visą parą, degalinėse. Suomijoje TV leista alaus reklama.
Bet juk reikia kažką daryti? Nes, kaip skelbia G. Landsbergis, ketvirtis nusikaltimų padaromi išgėrusių, o alkoholis yra šalies problema Nr. 1. Be to, skelbiama, kad pagal alkoholio suvartojimą Lietuva aplenkė net Rusiją, o 150 tūkst. mūsų žmonių geria neprabusdami. Tai nors G.Landsbergis, kuris dėl alkoholio siūlo net partijų susitarimą, valstybės gal ir neišgelbės, bet kažkas?
Bet ar tikrai problema Nr.1 – alkoholis? Ar gal alkoholis yra tik antrinė problema? Jau nekalbant apie tai, kad žmogus, kuris kada nors buvo Rusijoje, niekada nepatikės, jog statistinis lietuvis gali laimėti gėrimo varžybas su rusu.
Rusų niekas neapgėrė ir neapgers. Todėl jei jau kylam į kovą, su skaičiais reikėtų elgtis pagarbiau. Į Lietuvą kasmet atvyksta apie 2 mln. žmonių. Ne vandenį čia jie geria ir ne arbatos gėrimo ceremonijas rengia. Estija ant tokių galvų, regis, nurašo po 3 l gryno alkoholio. Mes vieno britų bernvakario dalyvio 10 kibirų išpilam ant savo senelių ir kūdikių galvų. Ir škotų futbolo sirgalių, ir rusų Palangoje ar Druskininkuose.
Antra, kas domisi emigracija, žino, kad lietuvis po atostogų į anglijas ir norvegijas vežasi tris dalykus – cigarečių, maisto ir alkoholio. Maisto – sau, alkoholio ir cigarečių – ir sau, ir pardavimui. Kaip tai atsispindi mūsų gėrimo statistikoje?
Niekaip. „Pilame“ užsieniečių išgertą alkoholį ant savų galvų ir dar barstomės jas pelenais. Taip, problemos mastai – ne vien statistiniais litrais matuojami. Problema gali būti ir 12 l, ir 7,5 l ant galvos. Suomiai, nepaisant specializuotų parduotuvių, liuobia savaitgaliais ne mažiau, bet vaikų į šulinius juk nemėto ir šunims galvų nekapoja.
O Lietuvoje ketvirtis nusikaltimų – ant girtos galvos. Baisus skaičius? Taip, žinoma. O tai, kad trys ketvirčiai nusikaltimų – ant blaiviųjų galvų, čia ką, jau OK? Tik ar nuo to, kad jūsų kaukolę praraks blaivus žudikas, jums bus geriau? Tai gal problema Nr.1 yra pats nusikalstamumas, o ne alkoholis? Pagal kalinių skaičių, regis, vis dar esam pirmi ES?
Tie, kurie nusikalto neblaivūs, nusižengė tik todėl, kad buvo įmetę? Neatmestina. Bet tai vis dėlto teiginys iš serijos, kas būtų, jeigu būtų. Net ir Saviečių budelis vaikus užmušė būdamas blaivas. Bet tarkim, kad tie, kurie sako, kad užtektų nustoti gerti ir 25 proc. sumažėtų nusikalstamumas, yra 100 proc. teisūs. Ar G.Landsbergio siūlomos priemonės leistų tai padaryti?
Déjà vu? Prieš 30 metų KPSS CK gensekas Michailas Gorbačiovas tuo pradėjo perestrojką. M. Gorbačiovas siūlė tą patį, ką dabar siūlo G. Landsbergis. Apriboti, ir labai smarkiai, alkoholio vartojimą visoje SSRS. Reklamos, ne tik alkoholio, apskritai sovietijoje nebuvo. Tad įsakė iškirsti vienuogynus Moldovoje, Kryme ir Gruzijoje. Mažino alkoholio prieinamumą. Vilniuje buvo likusios gal dvi alkoholio krautuvės. Specializuotos!
Ir net darbo turėjo visi. Bet vis tiek visi, net musulmonai, liuobė. Stumdėsi gėdos eilėse darbo metu ir gėrė – ir darbe, ir po darbo. Kiekvienas bendrabutis turėjo savo Jadzę, kvartalas – tašką. Tik nepriklausoma Lietuva tą kvailystę sustabdė. Kodėl G.Landsbergis seka M.Gorbačiovu?
Lyginti dabartinę Lietuvą su Skandinavija prieš šimtą metų ir tvirtinti, kad tik specializuotos alkoholio parduotuvės ir kiti draudimai padėjo skandinavams sumažinti alkoholizmą, praktiškai yra tas pats, kas aiškinti, kad prie sovietų valdžios buvo geriau gyventi. Ar skandinavai nustojo liuobti dėl draudimų, ar dėl to, kad per šimtmetį jų ekonomika taip suklestėjo, kad žmogui tapo prieinami visi pasaulio malonumai – ne tik bokalas po sunkaus darbo, o laisvas žmogus ten tapo vertybe?
G. Landbergio pažadas išblaivinti šalį draudimais atsiduoda primityviu darvinizmu. Jei beždžionė supermarketo lentynoje nematys butelio, tai ji ir neieškos? Kaip I. Pavlovo eksperimentas su šunimi. Penkis kartus ateisi į krautuvę, negausi joje butelio, ir sąlyginio reflekso lakti nebeliks.
Bet žmogus ne I. Pavlovo šuo ar beždžionė. Jei žinome, kad 150 tūkst. žmonių priklauso nuo alkoholio, tai turėtume žinoti ir tai, kad jie, net mirdami, neturėdami pinigų ir nepaeidami, keliais šliauš, kad rastų kuo apsisvaiginti. Jei ne degtine, tai vaistais, ne vaistais, tai denatūratu. Yra paklausa, bus ir pasiūla. Legali arba nelegali – koks skirtumas.
Kodėl žmogus geria? Ar bandėme į šį klausimą atsakyti sąžiningai? Ar suprasime, kad alkoholis – ne tik ir ne tiek priežastis, o pasekmė?
Bet pasiklausę blaivybininkų, kai kurių Seimo narių ir davatkų turėtume manyti, kad žmonės geria tik todėl, kad prekybininkai prekiauja alkoholiu, o žiniasklaidoje jį leidžiama reklamuoti. Jei tik tai pavyktų uždrausti, šalis iškart išblaivėtų. Klesti nuostata, kad girtavimas yra ištvirkimas, su kuriuo reikia kovoti, o ne liga, kurios neišgydysi tik todėl, kad paslėpei butelį. Ir šitaip suvokdami problemą tikimės ją įveikti?
Taip, tikrai yra žmonių, kurie be proto laka iš per gero gyvenimo. Bet jų procentas tiek Vytauto, tiek caro, tiek L. Brežnevo, tiek D. Grybauskaitės laikais buvo ir bus toks pat. Todėl ne jie – problema. Problema yra tie, kurie geria dėl to, kad kažkas jų gyvenime buvo ar yra labai negerai.
Net jei vaikas augo „geroje“ šeimoje, bet tėvai nerodė jausmų, galiojo muštras, stigo empatijos ir meilės, tikimybė, kad žmogus gali tapti alkoholiku, yra tokia pat didelė ir kai vynas parduodamas degalinėje, ir tada, kai jo reikia ieškoti specializuotoje skylėje.
Kol į alkoholio problemą žiūrėsime darvinistiškai, niekas nesikeis. Ar žinome, kokių profesijų žmonės geria daugiausia, o kurių – visai ne? Kodėl daug geria menininkai? Arba gydytojai? Kodėl Lietuvoje mūsų gydytojai geria daugiau, jei geria daugiau, tarkim, nei dirbdami Norvegijoje? Kodėl kalbėdami apie besaikį gėrimą pirmiausia prisimename kaimą?
Net atsakydama į paskutinį, regis, lengvą klausimą, klumpame. Tarkim, ar skurdo regionuose mažinimas, kaip skelbia konservatoriai, „pasiekiamas pirmiausia per galimybę dirbti ir užsidirbti“, panaikins besaikio gėrimo priežastis kaime?
Tipiškas paternalistų ir dalies miestiečių požiūris į kaimiečius. Mes jums duosime. Nepamirškime: kolchozuose visi turėjo darbo, visi dirbo, bet kasmet gėrė vis daugiau. Antra, naivu manyti, kad kažkas kaimuose prikurs darbo vietų. Neprikurs. Nes neapsimoka. O jei ir atsirastų tokių naivuolių, kurie imtų statyti kaime fabrikėlius iš idėjos, tai jie turės gabentis darbininkus iš miesto. Labai mažai iš tų, kurie jau trečia karta geria, imsis darbo.
Kažkada Panevėžio rajone tokią iliuziją puoselėjo investuotojai norvegai. Po kelių mėnesių viskas baigėsi tuo, kad autobusais darbininkus ėmė vežtis iš miesto.
„Nužemintas“ žmogus, kaip ir išvietintas. Toks pat pabėgėlis. Tik savo žemėje. Kaimo žmogus, neturintis 20 ha žemės ir jų nedirbantis pats, šiandien yra ekonominis nonsensas. Kada kaimas ėmė pasiutusiai gerti? Kai suvarė į kolchozus. Kai „nužemino“ žmogų: atskyrė nuo žemės, pavertė fabrikiniu vienos funkcijos sraigteliu jo paties žemėje.
Toks skaičius žmonių, kokį turime kaime, ekonomiškai niekuo nepagrįstas. Kaimo iškolchozinimas ir perėjimas į modernų XXI a. žemės ūkį parodė, kiek mažai čia bereikia žmonių. Vienas ūkininkas apdirba tiek žemės, kiek prieš ketvirtį amžiaus 250. Pusė kolchozo.
Tikrieji ūkininkai atgavo ryšį su žeme. Ir nustojo liuobti. Kita kaimo dalis emigravo į anglijas ir norvegijas. Išsivietino patys. Dirba juodai. Ir nemaža dalis taip pat juodai geria.
Trečia dalis – nebegalinti net emigruoti – liko išvietinti savo pačių trobose. Statytose senelių, prosenelių. Arba sodybose, kurios buvo nacionalizuotos išvežus „buožes“ į Sibirą. Tokia žiauri okupacijos kaina. Kurios nenorime matyti. Ši dalis geria ir gamina vaikus. Išvietintieji savo žemėje žmonės gamina daug daugiau vaikų nei likusi Lietuva. Tiesa yra tokia, kad jų niekas neišgelbės, ką jau kalbėti apie darbo vietas ir specializuotas alkoholio parduotuves.
Bet tarkim, kad patikėjome G. Landsbergiu, ir įvyko tai, ką jis planuoja: sukišę nerealią BVP sumą į parduotuvių tinklo pertvarką, pridarę daugybę kliūčių daugumai žmonių, kurie žino, kas yra saikas, atėmėme alkoholį iš tų, kurie liuobė. Bet 150 tūkst. alkoholikų tai lieka. Kaip juos gydysime? Prievarta? Koduojant? Taip, kaip L. Lolišvili gydė R.Paksą? Kito gydymo Lietuvoje masiniam „vartotojui“ kaip ir nėra.
Realus klausimas toks: kaip išgelbėti geriančiųjų vaikus? Kurių Lietuvai labai reikia. Ne alkoholis, o asocialiose šeimose gimstantys vaikai – problema Nr.1. Jiems išgelbėti tėra gal pusantro būdo.
Pirmasis – „išimti“ juos iš kaimo su motinomis, kurios galbūt skiriasi nuo liuobiančių ir smurtaujančių vyrų, suteikti jiems būstą ir visokeriopą paramą mieste. Bet ar Lietuva įgali tai padaryti, jei dalis net Seimo konservatorių atsisako balsuoti už įstatymą, draudžiantį tėvams mušti vaikus?
Antrasis – paimti vaikus iš tokių trobų, kaip Saviečių monstro, ir per mėnesį rasti jiems naują šeimą. Jei norite – kad ir kaip tai baisiai kai kam skamba – pasielgti taip, kaip daro Norvegija. Spręskite patys, ar Lietuvoje atsiras tiek naujų tėvų, galinčių šiems nelaimingiems vaikams suteikti šilumą ir viltį?
Bėda ta, kad turime ne alkoholio, o nereikalingų žmonių problemą. Globalizmo era reiškia ir tai, kad tokių nereikalingų žmonių yra ne tik kaime, bet daugės ir miestuose, praradusiuose juos sukūrusią gamybą. Pasaulis tapo per greitas. O mūsų švietimo sistema, ką jau kalbėti apie valdymo sistemą, tapo pernelyg lėta tiems globaliems pokyčiams, į kuriuos metamas žmogus.
Politikai, žadantys greitai išspręsti problemas, permetant vyno ir alaus butelius iš didelio supermarketo į kelias mažas parduotuves, meluoja ne tik jums, bet ir sau. Kai prieš 30 metų tai darė M. Gorbačiovas, dar buvo galima tikėtis, kad jis bent pats tuo tiki. Dabar, kai tas eksperimentas žlugo, panašu, lieka tik desperatiškas tų pačių draudimų judesių kartojimas. Tiesa, daugumai tai patinka. O ir kam nepatinka iliuzijos? Visiems patinka.
Bet mūsų pasirinkimai – kad ir kaip vaikiškai to norėtume – nėra rinkimasis tarp juoda ir balta, o tik tarp skirtingų pilkų atspalvių. Jokia lazda beprotiško liuobimo neįveiks. Reikia naujos, teigiančios idėjos. Kurios, vertinant Lietuvos galimybes ir vyraujantį mąstymą, atrodo, nėra. Tik figos lapelis, tinkantis prieš Seimo rinkimus politinei nuogybei pridengti. G.Landsbergis gali tapti antruoju M. Gorbačiovu. Bet ar G.Landsbergiui to tikrai reikia? Ypač žinant, kuo baigė M. Gorbačiovas.