„Jau ne pirmą kartą ministras demonstruoja žemą politinį lygį, kai mėgina komentuoti arba neprisiima, arba nesupranta savo asmeninės atsakomybės. Vidaus reikalų ministras privalo laiku ir pilnai informuoti apie įvykius visus valstybės vadovus“, – miestui ir pasauliui skelbė D.Grybauskaitė. Anot prezidentės, „vakarykštė situacija Vilniuje atrodė apgailėtinai“.
L. Graužinienės čirškimo à la „blogas Skvernelis, labai blogas“ nėra net kaip cituoti. Kai Seimo pirmininkė rimtu veidu dėsto, kad tuo metu, kai policija gaudė bėglį su automatu, vidaus reikalų ministras miegojo, nes taip pats jai sakęs, lieka tik guostis, kad tada, kai Dievas žmonėms dalijo humorą ir realybės pojūtį, viena būsimoji šalies „vadovių“ kolchozo sandėlyje sudygusias ir supuvusias bulves perrinkinėjo.
Kas tokio atsitiko, kad dvi svarbiausios mūsų moterys šoko ant vidaus reikalų ministro?
Atsakydami nesikabinėkime prie prezidentės rikto dėl „šalies vadovų“. Nors Konstitucija ir nurodo, kad vadovas šalyje tik vienas, bet prezidentė kažkada juk skelbėsi ir šios Konstitucijos garantu. Ką tokio padarė vidaus reikalų ministras?
O situacija išties apgailėtina: traukiasi ne iš mažo miestelio prezidentės prieš S. Skvernelio valią atsitemptas policijos generalinis komisaras, ne rajono komisaras, o vienintelis šios Vyriausybės ministras su pautais, kaip pasakytų amerikonai. Užtat kiek džiaugsmo prezidentei, kuri niekaip negalėjo S. Skverneliui atleisti už tai, kad tas taip ir nesuprato, jog vienintelis šaudymo specialistas, žinantis, kaip pasienietis turėtų šaudyti, yra iš S.Daukanto rūmų.
Žodžiu, prezidentei Dievas atsiuntė karvelį – pavepusį Švenčionių policininką ir miklų narkomaną. S. Skvernelis atsistatydino. Iš pasitenkinimo burbuliuojant L. Graužinienei, kuri, kad būtų tvirčiau, kažką dar pakriuksėjo apie ministro rinkimų kampaniją.
O ką daryti mums su tuo prezidentės karveliu? Net dalis kritiškiau mąstančių D. Grybauskaitės choristų, regis, šįkart suvokė, kad Lietuva prarado geriausią šio kabineto ministrą. Prarado tuo metu, kai tokio ypač reikia. Pabėgėlių priėmimo ir teroro grėsmės akivaizdoje Vidaus reikalų ministerijoje reikia žmogaus, galinčio priimti sprendimus, o ne eilinio barakauskio, nudailintu balseliu raportuojančio 2G – dviems saulėms, šalies vadovėms.
Bet gal vis dėlto ministras privalo prisiimti atsakomybę už aplaidžius policininko veiksmus? Kažkada po Aleksandrijos tragedijos juk atsistatydino tuometis ministras R. Šukys?
Taip, tik tenka priminti, kad iškart po to, kai girtas policininkas sutraiškė tris vaikus, atsistatydino ir generalinis komisaras V. Grigaravičius. Šįkart policijos vadovas – tarsi nė prie ko. 2G apie L. Pernavą – taip, lyg jo nė nebūtų. Antra, priešingai nei Aleksandrijoje, Vilniuje jokia tragedija neįvyko. Automato vagį policija paleido, ji pati tą patį vakarą ir sugavo. Tai jei dėl policijos aplaidumo šunis kariame ant S. Skvernelio, gal ir dėl sėkmingų gaudynių – visi laurai jam?
Bet visos strėlės – tik į S. Skvernelį. Tik ar todėl, kad 2G aukšto europinio politinio lygio kriterijus taiko? Tarkim, Prancūzijos? Beje, kaip ten? Po to, kai islamo fundamentalistai surengė skerdynes Paryžiaus gatvėse, per kurias žuvo per šimtą žmonių, regis, postuose liko ir dirba kone visi vidaus reikalų ir saugumo žinybų vadovai. Lietuvoje ministro galva lekia tik dėl vieno policijos atlėpausio. Aukštas politinis lygis?
Būtų gerai, jeigu būtų taip. Vos prieš kelias dienas pabrukęs uodegą iš L. Graužinienės sekretoriato vadovų išspūdino Ž. Pacevičius. Buvęs STT generalinis direktorius. Nemokamai vartydavosi R. Malinausko slaptuose apartamentuose. Kodėl L. Graužinienė nė žodžio apie jį? Kodėl nekviečia seniūnų sueigos? Tylėjo ir prezidentė. Nors Ž. Pacevičius – ne koks Darbo partijos aktų fotografas, o buvo STT vadovu ir jai valdant, nekaltus žmones po areštines su žiurkėmis tampė. Žemas politinis lygis, tik 2G jis nė kiek netrikdė.
O jei dar pridėtume avinėlių tylėjimą dėl premjero žento biznio istorijos? Pagaliau kokiam lygiui prezidentė priskiria Utenos mero A.Katino ir premjero sekretoriato vadovės Dž. Žiugždienės namelio remontą? D. Grybauskaitė dėl šio žemo lygio politinių skandalų tylėjo taip ilgai, kad net jos didžiausi mylėtojai ėmė nepatogiai muistytis. Tik prieš kelias dienas ji kažką nenoromis išdaužė apie korupciją. Bet jos žodžiuose nebuvo nė dešimtadalio tos aistros, su kuria puolė S. Skvernelį.
Kodėl? Tuo metu, kai vidaus reikalų ministras stojo ginti pasienietį, nuo kurio kulkos žuvo bėglys kontrabandininkas, S. Skvernelio likimas buvo nulemtas. Tapo aišku, kad prezidentė tol ieškos preteksto, kol ministras bus priverstas trauktis. Vaizdžiai kalbant, jei Švenčionių policininkas būtų nušovęs ginklą iš jo atimti bandantį narkomaną, ministras būtų buvęs tik dar kaltesnis.
Mažai kas žino, bet S. Skvernelio „kaltė“ yra dar didesnė. Jis neleido su savimi elgtis nepagarbiai, kas Prezidentūroje tapo norma. Kartą paskambinusi S. Skverneliui prezidentė išdėjo jį į šuns dienas ir, kaip įprasta, iškart numetė telefono ragelį. S. Skvernelis surinko D. Grybauskaitės numerį ir ramiai pranešė: „Prezidente, kažkas nutraukė mūsų pokalbį, galime pratęsti...“
Išdrįsti reikalauti pagarbos sau, kai vietoj prezidento turime Valstybės Viršininkę, prieš kurią visi privalo drebinti kinkas, yra aukščiausias politinis lygis, kuris bus pavadinamas „žemu“ ir „ne pirmą kartą demonstruojamu“. O dar jei ir V. Uspaskicho vienasmeniškai už ištikimybę Seimo pirmininke paskirtai L. Graužinienei pasiūlai „pagūglinti“, kai ta nesugeba net sakinio pacituoti?
Kurią Teisėjų taryba net Vilniaus teisėja nesutiko skirti. Beje, kaip ten su V. Uspaskicho „juodosios buhalterijos“ byla?
Kai kas klausia, kas gali sieti D. Grybauskaitę su L. Graužiniene? Klausimas itin pikantiškas, bet šiuo atveju – ne svarbiausias. O faktas, kad vienintelė tikra D. Grybauskaitės sąjungininkė atakoje prieš ministrą buvo L. Graužinienė – iškalbingas. Todėl kolega E. Jakilaitis pataikė kaip pirštu į akį: „Akivaizdu yra tai, kad nė viena iš 2G nė neįsivaizdavo, kad S. Skvernelis jau šiandien yra didesnis už jas abi kartu sudėjus.“
S. Skvernelis atsistatydino, bet policijai, pasienio apsaugai, policijos ir atsakingos politikos simpatikams jis vis tiek liks Ministru. L. Graužinienė gali kiek nori ir kaip nori aiškinti, kad ji yra Seimo pirmininkė, bet ji vis tiek buvo ir visų akyse liks tik kolchozo buhaltere.
Kas tikrai yra žemas politinis lygis?
Žemas politinis lygis yra, kai prezidentė už parankės su L. Graužiniene šoka spardyti vidaus reikalų ministrą dėl Švenčionių policininko atlėpausiškumo. Žemas politinis lygis yra tris kartus vietoj kandidato į generalinius prokurorus Seimui bandyti kišti tą pačią katę maiše.
Žemas politinis lygis yra vištų vagysčių tyrėjui iš Naujosios Akmenės penkerius metus leisti griauti Generalinę prokuratūrą ir neprisiimti už tai politinės atsakomybės, net neleisti jam atsistatydinti po to, kai jis partrenkia automobiliu moterį. Dar žemesnis politinis lygis – toliau kišti į prokuratūros vadovus žmones, kurių vienintelis privalumas – aklas lojalumas prezidentei. Visai žemas politinis lygis yra vaizduoti, kad tariesi dėl prokuratūros su Seimo frakcijų lyderiais, bet jiems dar nepalikus Prezidentūros – be jokių įrodymų apkaltinti juos susidėjus su nusikaltėliais.
Pats žemiausias politinis lygis – dėl visko visada kaltinti tik kitus ir niekada – savęs. Ar po to įmanomas aukštas politinis lygis? Žinoma. Ko reikia? Nepriimti S. Skvernelio atsistatydinimo. Atsiprašyti jo. Ir pripažinti, kad Lietuvos tauta nusipelnė bent jau politikos be asmeniškumų.