Oponentai puola iš visų pusių, o akla socialdemokratų gynyba tempia į viršų Oleko „varlytės“ gumą: ministras pats ir nutraukęs šakučių aferą. Dar prieš dvejus metus!
Socialdemokratų autobuse po „Nota bene“ aferos trinasi ir su jais nieko bendro neturinčių rimtų žmonių iš viešųjų ryšių ir kitų pasaulių. Jie taip pat, tik atsargiau, protina mus, kad ta kiaurasamčių pirkimo suma tokia maža (pagalvokit tik, 4000 EUR), o viskas taip išpūsta, nes Vilytės VPT, kaip ir Plytniko laikais, piarinasi prieš rinkimus ir gal net dirba Rusijai. Taip, taip – Rusijai!
Whow! Atvirkščia logika lengvai užvaldo didžius protus. „Dirbančiais Rusijai“ rimta išvaizda skelbiami ne tie, kurie silpnina krašto apsaugą, švaistydami gynybai skirtus ir taip menkus pinigus, o tie, kurie buvo tokie nesubtilūs, kad trenkė švaistūnams per nagus.
Per sunku raukti tai, kad būtent gynybos biudžeto, kuris auksinių šakučių tiekimo, vykusio per patį Rusijos karo prieš Ukrainą įkarštį buvo bene mažiausias NATO, vagys ir dirba priešui? Jei jau nebegalime apsieiti be patoso ir „tarptautinio imperializmo“.
Bet kodėl VPT tas šakutes „išmetė“ prieš rinkimus? Negražu prieš rinkimus, niurna Butkevičius. Ir socialdemokratų gynyba iš paskos: Olekas pats dar 2014-aisiais dėl tų šakučių kažkur kreipėsi.
O, sancta simplicitas. Šventas naivume, o tai kaip jūs, socialdemokratai, manėte? Kad auksinės šakutės, kaip ir kitos jūsų ylos, išlįs tik po rinkimų? Čia rimtai? Premjere, ar pats, turėdamas tokį cveką prieš konservatorius ar kitą partiją, laikytumėte jį giliai stalčiuje ir atidėtumėte jo pendelio mušimą tokiam laikui, kai įvartis nebeturės reikšmės finalinių rungtynių rezultatui?
Nejuokinkite žmonių. Šį premjerą galima kaltinti dėl daug ko, bet turime ginti jį nuo jo paties, kai jis ima vaizduoti štai tokį Jonelį kvailelį. Politikas, o Butkevičius politikoje jau ketvirtis amžiaus, klausimą formuluoja tik taip: ne kada ir ne kaip afera pateikta, o ar tai, kas pateikta, yra tiesa?
Jei partija ima Krašto apsaugos ministeriją, tai reikia ten mažiau leisti zasienėms, o dar geriau būtų, kad vagystės išvis baigtųsi. Nes tai ne pilvo reikalai, kaip Baltraitienės ir Miliaus atveju.
Čia ant kortos pastatyta valstybės gynybinė valiuta – patriotiniai jausmai. Ir jei jau ministras surado per brangių šakučių, jam neužteko tik kreiptis į prokuratūrą. Privalėjo skambinti varpais taip, kad tauta vagių pavardes iki trijų būsimų kartų įsimintų.
Olekas neskambino, tik kažko laukė. Pirkimas nebuvo nutrauktas. „Nota bene“ tiekimai kariuomenei ir toliau rūko kaip iš pypkės. Nė su žiburiu čia nerasi ministro nuopelnų. Todėl varpas dabar skamba jam. Su kiekviena diena – vis gaižiau.
Paskui auksinius samčius ir šakutes iš kariuomenės pirkimų maišo išlindo auksinių palapinių yla. Už per brangių palapinių – ta pati „Nota bene“. Nebe tūkstančiai – šimtai tūkstančių eurų. Ir tie patys klausimai – dėl kainos, konkurso neskaidrumo, kariuomenės aplaidumo ir atlaidumo.
Nespėjome „suvirškinti“ palapinių – išlindo auksinės pirštinės. Jau milijonai. Vėl „Nota bene“. Taktinės atakos pirštines „Arveka“ siūlė už kiek daugiau nei 2,507 mln. eurų, „Nota bene“ – už daugiau nei 2,859 milijono. Pirštinių kainą „Arveka“ nurodė po kablelio įrašydama 4 skaičius. Viešojo pirkimo komisija dėl to pašalino „Arveką“ iš konkurso. Kad laimėtų „Nota bene“, o kariuomenė savanoriškai prarastų per 0,3 mln. EUR?
Iš tiesų keistoje valstybėje gyvename, kaip anądien kažkas taikliai parašė. Mažesnis tikslumas čia – geriau už didesnį. Kariuomenė, nusipirkusi aiškiai per brangių virtuvės įnagių, jų net neišpakuoja ir dvejus metus laiko sandėly. Tai kam, po velnių, juos pirkti, jei gali apsieiti su senais peiliais? Čia Prokuratūra abejingai nutraukia tyrimą, nors mato, kad pirkimai – nusikalstami.
O auksinės ylos jau ne ne tik lenda iš kiauro valstybės maišo. Byra. „Nota bene“ – kariuomenės skambiausioji styga. Ar tik ne iš „Nota bene“ dar prieš 14 metų kariuomenė pirko 4 kilnojamus tualetus su dušais už 2 mln. Lt? O mes visą tą laiką vieną Kauno merą už daug pigesnį stacionarų tualetą prie pilies tarkavome.
Pasigirdo balsų, reikalaujančių patikrinti, o kaip ta „Nota bene“ prekiavo su kariuomene, kai ministre buvo konservatorė Juknevičienė?
Kaip rodo VPT popieriai, valdant Juknevičienei (2008-2012), „Nota bene“ laimėjo tiekimų už 1,2 mln. EUR. Per ją pakeitusio socialdemokrato Kirkilo porą metų „Nota bene“ gavo užsakymų už 2,5 mln. EUR. Todėl Oleko era veža. Jau per pirmuosius dvejus Oleko metus (2006-2008) „Nota bene“ gavo apie 4 mln. EUR vertės kariuomenės užsakymų. O per pastaruosius ketverius jo metus „Nota bene“ tiekimai kariuomenei pasiekė ir kiek viršijo 20 mln. eurų.
Daug tai ar dar mažai? Kaip čia pasakius.
Tie patys akcininkai (V.Fatėnas, K.Lesevičius, P.Miežys, V.Šelnys) tuo pačiu adresu, kaip „Nota bene“, yra įregistravę UAB „Labochema LT“. VPT duomenys rodo, kad 2014 m. rudenį ji laimėjo Nacionalinio vėžio instituto viešųjų pirkimų preliminarią sutartį dėl laboratorinių reagentų ir priemonių pirkimo už kokius 434 mln. EUR!
Tai – kone pusė Nacionalinio vėžio instituto tų metų skelbtų viešųjų pirkimų. Ar sulauksime auksinių reagentų skandalo? Tegu jau po Seimo rinkimų, kaip pageidauja premjeras. O gal čia viskas čiki-čiki? Vis dėlto tie reti tipai, kurie bent kiek domėjosi, kaip buvo kurtas Nacionalinis vėžio institutas ir apytikriai nutuokia, kiek ten politinių bei medžiaginių interesų zyliojo pirmyn atgal, vargu ar galėtų dėl to guldyti ant trinkos bent mažąjį rankos pirštelį.
Kita vertus, dėl ko jau ko, o dėl reagentų turbūt galime miegoti ramiai. Jei valstybei prireikė dvejų metų, aiškinantis dėl kažkokių sumautų samčių už 4000 EUR, tai prie auksinių reagentų reikalo – jei tik toks kada iškiltų – geriausiu atveju prisikasime tik po kokių 98 metų. Nebesulauksime.
Neturtinga mūsų valstybė gali sau tai leisti. Kuris verslininkas taip galėtų, ponai Lietuvos turtuoliai iš ką tik paskelbto pirmojo trisdešimtuko?
Ką ten mūsų milijonieriai. Amerikonas Warrenas Buffettas, ir tas bankrutuotų taip elgdamasis su pinigais. O ką mums šneka ministras Olekas, premjeras, prokurorai? Ogi jie tikisi. Kad ateis geras dėdė ir pajudins jų pačių subines. Kad jie kažką nuveiktų už tuos pinigus, kuriuos jiems mokame.
Štai kas dar įdomu. Ar ir po samčių-šakučių aferos vis dar liko lietuvių, trokštančių valstybinio banko, valstybinio telekomo, už kurį kovojo Terleckas, valstybinės „Mažeikių naftos“, už kurią premjerinę galvą paguldė Paksas, ir valstybinės atominės, dėl kurios tebeverkia konservatoriai?
Taip? Vadinasi, nepaisant auksinių šakučių ir samčių, mūsų ekonominiam lavinimui dar per mažai pinigus ryjančios ministerijų viešųjų pirkimų juodosios skylės. Reikia, kad valstybės valdininkai dar ir tikrą „verslą“ į nuobiznį mums darytų.
Bet čia ne ekonomika. Čia krašto gynyba. Čia net norėdamas nieko neprivatizuosi. Tai kaip ten tada su ta įžvalga, kad VPT kaip naudinga idiotė dirbo Kremliui?
Mūsų priešai tikrai turi dėl ko džiūgauti. Tik ne dėl VPT „išmestų“ faktų. Dėl krašto apsaugos ministro neveiksnumo. Kurį – geriausiu atveju – galime laikyti beviltišku aplaidumu. Daugiausia, ką praėjusią savaitę Olekas galėjo padaryti dėl šalies gynybos ir sumažinant mūsų priešų žvengimą, tai laiku atsistatydinti.
Nesuprato. Varpas virš autobuso Socialdemokratų partijos vartuose skambina vis graudžiau.