Vilnius visada buvo miestas, o ne didiko šalia dvaro išrūpinta vieta mugei. Tai kokio velnio baibokus, medinius šaukštus, rankines ir mirkytas dešras su rūkyta žuvim didžiojo Gedimino mieste pardavinėti ant gatvės? Ar kaip Traidenio laikais, neturim krautuvių, todėl net didysis kunigaikštis joja apsipirkti į Rygą? Nežinom, kas yra turgus?
Ūkininkų turgelis Fabijoniškėse, tiesa, sudegė, bet ar tam, kas n-tąjį kartą vyksta Gedimino prospekte, labiau netiktų turgus – Kalvarijų, Halės? Viršuliškių ar Fabijoniškių aikštė?
Vilnių jau treji metai valdo miestiečių tiesiogiai išrinktas meras. Ne koks valstietis. Liberalas. Treji metai! Ir ką?
Kodėl Miuncheną gali garsinti „Octoberfest“, o mes, užuot pagaliau išvarę kaimą iš Vilniaus ir lietuvio, iš paskutiniųjų stumiame kaimą atgal į Vilnių? Kai to tradicinio kaimo seniai nebėra. Tik konservai su Clostridium botulinum.
Neužtenka Kaziuko? Kurį su vieno verslininko kaimiškais statiniais Rotušės aikštėje taip pat užsispyrusiai siekėme žūtbūt paversti bažnytkaimio jomarku, nors Kaziukas toks niekada nebuvo. Algirdo proanūkis, didžiojo kunigaikščio Kazimiero sūnus Kazimieras Jogailaitis buvo pilies, taigi miesto žmogus. Ir Kaziukas yra ne kaimo kermošius.
Kur Vilniaus alaus festivalis? Kiek šiferio stogų pakeista modernia ir saugia danga per trejus mero liberalo metus? Pasidairykite Žvėryne, viename prestižinių sostinės rajonų. Vytauto gatvėje gal 14-os namų stogai – šiferis. Paksui tiko. Zuokas jų nematė. Ir Šimašiui gerai, kaip yra.
O ar visi vilniečiai jau turi dušą ir tualetą savo namuose? Baikit, nemanau. Bet ar merija, miesto taryba nors kartą svarstė, kaip tai pakeisti? Baikit... Meras kažką pasakoja apie keliais milijonais sumažintą miesto skolą ir pagerintą aprūpinimą vaikų darželiais.
Nėra blogai. Kupiškiui ir Rietavui. Bet juk čia sostinė. Kuri, kartais taip atrodo, pati šiandien vis dar nesupranta, kad ji tokia yra. O jei sostinė nesupranta, kad gatvėje prekiauti dešromis nei labai racionalu, nei higieniška, tai kaip tai supras likusi Lietuva? Ypač tas ketvirtadalis, kuris dar ir XXI a. tebegyvena su lauko tupyklomis?
Kaip išvaryti kaimą iš lietuvio, jei net iš Vilniaus išvaryti kaimo nepavyksta? Trečius metus iš eilės Vilnius – laimingiausia Europos sostinė, giriasi meras feisbuke. Ir šaltinį nurodo. Tik duomenys tai ten seni, mere. O ir ką sako laimės vidurkis? Kad laikas sustoti?
Kas ketveri metai Seimą užplūsta nauji kaimiečiai. Jie primeta miestui savo kaimišką tvarką. Jiems, su retomis išimtimis, Vilnius buvo ir liks svetimas. Net tada, kai jie, pralaimėję kitus rinkimus, teisėtais ir neteisėtais būdais nurauna valdišką tarnybą Vilniuje. Svetimi miestui, kuriame jiems visą laiką stigs jų kaimo pavydo, apkalbų ir nevalyvumo. Jomarkas tokiems atgaiva.
Bet tai nereiškia, kad ir miesto meras, taryba turėtų būti tokie pat. Bet atsvaros nesulaukiame.
Tarpukariu šaukėm: „Mes be Vilniaus nenurimsim!“. O kai Vilnių atgavome ir sugužėjome į jį iš savo kaimų, tai lyg stabo ištikti iki šiol: ką su juo daryti? Poetas Marcelijus Martinaitis kažkada taikliai pastebėjo, kad dauguma po karo į Vilnių suvažiavusių žmonių gyvena čia taip, tarsi būtų šalia Vilniaus.
Kai kas tvirtina, ir ne be pagrindo, kad Vilnius buvo daugiau sugriautas po karo nei per karą ir dar griaunamas. Jie turi galvoje architektūrą, istorinius ženklus. Materialųjį Vilnių.
Bet tai niekis, palyginti su tuo, kaip griaunama miesto sąmonė. Jei kalbėtume apie ekskaimiečio santykį su miestu, turėtume pripažinti, kad miesto jame mažai. Kad kiekvienas į Vilnių atsivežė savo kaimą ir tebenori jame gyventi, nepaisant Vilniaus.
Kaip Seimo narys Gražulis, kuris automobiliu kliudo moterį ir vaiko vežimėlį ir nesustojęs nurūksta taip, lyg važiuotų į ganyklą karvės pamelžti: „O ko čia ana ne vietoje pasipainiojo, juk aš pro čia kasdien į ganyklą važinėju?“
Taip šiaušti problemą kaimo nostalgijoje įkalintoje šaly pavojinga. Girdi riksmus įsižeidusių gerųjų kaimo žmonių. Regi feisbuke juos daužant teisėto pasipiktinimo ženklus. Su pavyzdžiais, kiek daug yra gražių kaimo žmonių, ir kiek – blogų miestiečių.
Nieko asmeniško. Niekas nesiginčija, kad mieste durnių yra keliskart daugiau, nei kaime. Nes mieste ir žmonių daugiau nei kaime. Ne apie tai dūzgelė. Tik apie tai, kad kaimas kaip kolektyvinio egzistavimo forma civilizacijos grandinėje yra aukštesnė pakopa tik palyginti su klajoklių stovykla.
Mes, lietuviai, net palyginti su estais ir latviais, per ilgai užsibuvome kaime. Ir tai yra mūsų bėda. Kad tai bėda, rodo ir geresni Estijos ir Latvijos ekonominiai skaičiai. Ten, kur miesto daugiau, ten ir pinigų daugiau.
O jei apie Vilnių, tai, priešingai bažnytkaimio dvasiniam gyvenimui, iš esmės pagrįstam jausmais ir jų jungtimis, sostapilio dvasinis gyvenimas yra racionalus. Ir tai sukuria rimtą pranašumą, palyginti su kaimu.
Vaizdžiai kalbant, protas mieste įgauna apibrėžtą formą. Kita vertus, ir pačios miesto formos lemia aštresnį protą. Na, bent jau taip turėtų būti. Ar taip yra Vilniuje? Jei ne, kodėl?
Nobelio premijos laureatas Cz. Miloszas knygoje „Abėcėlė“ rašo, kad 1992 m. sugrįžęs į Vilnių, nerado nė vieno čia kadaise vaikščiojusio žmogaus. Visi buvo išžudyti, išvežti arba emigravę. Iš visų pažįstamų poetas rado tik Vl. Drėmą, kuris gyveno už tų pačių vartų Literatų gatvėje, kaip ir Miloszas kažkada. Tik vartai buvo pavogti.
„Tada, mūsų jaunystės Vilniuje, nesitikėjau, kad jis vienintelis išliks tarp šešėlių, virtęs šviesia figūra“, prisimena Miloszas susitikimą ir didįjį Drėmos darbą – albumą „Dingęs Vilnius“.
Dingęs Vilnius. Metafora, kuri sostinės mero ir tarybos narių turėtų neapleisti net sapne. Ar taip yra? Nors sakoma, kad žmogų galima išvaryti iš kaimo, bet kaimiečio iš žmogaus – niekada, seniai laikas visiems mums išeiti iš savo kaimo kaip dvasinio gyvenimo geto.
Jei sostinė bus valstietizuojama, mes ir toliau blaškysimės ieškodami stebuklingų idėjų Lietuvai pramaišiui su užsieninių panacėjų paieška. Visi pašaliai ūžia: perimkim Suomijos mokymo modelį!
Prieš tai tas pats choras reikalavo perimti švedišką mokesčių modelį. Kam svarbu, kad socialiniai mokesčiai Švedijoje mažesni už „Sodros“?
Tai tokiam kaimiškam mąstymui Mažvydas Jastramskis kaip dalgiu per pautus: „Matydamas pasiūlymą pagal šabloną „transplantuokime X šalies modelį į Lietuvą“, prisimenu Palau valstybės, kuri tiksliai nukopijavo JAV institucijas, pavyzdį. 21 tūkst. gyventojų šalis yra federacija su 16 valstijų, o 40 gyventojų turinti Hatohobėjaus valstija turi 9 narių parlamentą, gubernatorių, iždininką, projektų administratorių ir kitų pareigybių. Sistema kažkaip veikia, bet prasmės mažokai.“
Taip ir gyvenam. Nuo vieno jomarko iki kito. Kaimynas eina, tai ir aš bindzi bindzi. Kaip nepataisomi plagiatoriai. Tai mums reikia perimti Suomijos švietimo modelį, tai rinkti Seimą kaip JAV, tai įvesti valstybinį alkoholio monopolį kaip Švedijoje.
O kas būna, kai universiteto darbų gynimo komisija pagauna studentą, nusirašiusį bakalaurinį? Kuolas. Tai gal baikim nusirašinėti, tempti į sostinę baudžiavinio kaimo liekanas? Išvarykim iš savęs kaimietį. Pradėkim skaityti, galvoti.
Jei ne nauja Tomo Venclovos knyga „Vilniaus vardai“ , tektų pripažinti, kad Vilniaus konferencijos šimtmečio dvasia sostinę visai aplenkė. Venclovos knyga padėtį kiek sušvelnino. Bet knygos pasirodymas niekaip nepriklausė nei nuo mero liberalo, nei nuo valstiečių apsėsto Seimo. Tai iki kito jomarko Gedimino gatvėje.