Kas yra tas rusiškas „dvasingumas“, kuris taip patinka Seimo valstietėms? Kas tie „puikūs“ rusiški dalykai, kurie taip jaudina buvusio linų fabriko inžinierę technologę Baškienę?
Pradėkim nuo naujausių. Korupcija. Užsienio politikų papirkimai. FSB hakerių kibernetinės atakos siekiant pakeisti kitų šalių rinkimų rezultatus. „Russia Today“ propagandinis purvas. Keleivinio lėktuvo lėktuvo MH17 su 300 keleivių ir įgulos narių sušaudymas „Buk“ raketa 2014 m. Ir Pietų Korėjos keleivinio „Boeing“ sušaudymas raketa „oras-oras“ – 1983 m.
Dvasinga Rusija plėšia okupuotos Ukrainos gamyklas. Rusai išsigabeno radarų gamyklą „Topaz“. Į Čuvašiją išvežta mašinų, į Rostovą – elektromechaninių prietaisų gamyklos iš Luhansko. Plius amunicijos gamykla. Iš Krasnodono „Junost“ pagrobta visa technologinė įranga. Voroneže atsidūrė pakuotės gamykla „Poli-Pak“ ir santechnikos armatūros įmonė „Maršal“.
Kokio dvasingumo galėtume pasimokyti iš marodierių?
Du kruvini Čečėnijos karai. Iš esmės tai – karai su civiliais. Savų piliečių namų sprogdinimai Maskvoje ir Riazanėje – siekiant pateisinti karą Čečėnijoje. Žiniasklaidos naikinimas. Opozicionieriai G. Starovoitova, S. Jušenkovas, A. Politkovskaja, S. Magnickis, B. Nemcovas ir daug kitų – nušauti, A. Litvinenka – nunuodytas poloniu, V. Kara-Murza – apnuodytas antrą kartą.
Kiek dvasingų rusų protestavo prieš tuos barbarybės aktus? Per 80 proc. baubia „Krymnaš!“
O kokie „puikūs“ dalykai buvo prieš tai? Sausio 13-osios ir Medininkų žudynės. Su „dvasingu“ paaiškinimu, kad savi šaudė į savus bei nusikaltėlių slėpimu dvasingoje Rusijoje. Kruvina kastuvėlių naktis Tbilisyje. 1962-ųjų skerdynės Novočerkaske. 1953 m. skerdynės Berlyne, 1956 m. – Budapešte. 1968 m. Praha.
O nukautų mūsų partizanų palaikų mėtymas miestelių aikštėse – irgi „puikūs dalykai“? O masinės deportacijos į Sibirą? O kaip puikiai dera Holodomoras, kai nuo bado mirė 7 mln. Ukrainos valstiečių, ir „dvasingas“ rašytojas Gorkis, šlovinantis vergų darbą Belomorkanale. O kaip jums 4 mln. vokiečių moterų išprievartavimas, kurį 1945 m. įvykdė dvasingi Raudonosios armijos kareiviai ir karininkai?
Kitas klausimas – jau be ironijos: ar sąvoka „dvasingumas“ išvis tinka kalbant apie valstybę, kuri XX a. sunaikino nuo 30 iki 50 mln. savo piliečių, ir milijonus pavergtų tautų žmonių, valstybę, kuri vykdė etninius valymus ištremdama ištisas tautas (Krymo totoriai, čečėnai, ingušai), sunaikino Rytų Europos valstietiją ir iki šiol nėra atlikusi atgailos?
Sakot, buvo M. Bulgakovas, B. Pasternakas, A.Solženycinas, A. Sacharovas? Visi jie buvo Rusijoje neigiami ir yra iš naujo paneigti Putino Rusijos. Išskyrus Solženyciną, kuris Kremliui tinka dėl jo šovinizmo. Tuo metu niekšą Leniną, kaifavusį nuo masinio žmonių žudymo, Dūmoje jos deputatas V. Šurčanovas tuo metu, kai Baškienė gyrė rusišką „dvasingumą“, pavadino „didžiu mokslininku“.
Bet gal Baškienė įžvalgas apie rusišką dvasingumą kildina iš XIX ar dar ankstesnių amžių? Žiūrim, ką turim? Lietuvių rašto draudimą. Tris LDK padalijimus. Vilniaus universiteto uždarymą. Totalinę baudžiavą. Rekrūtus. Tris kraujyje paskandintus lietuvių ir lenkų sukilimus. Trėmimus į Sibirą. Dar anksčiau Rusija turėjo Ivano Žiauriojo opričniną – galvų kapojimo eskadronus.
Tai kas yra tas rusiškas dvasingumas?
Iš esmės – pačių rusų šovinistų ir Vakarų naivuolių, kuriuos šiandien griežtesnė publika vadina tiesiog „naudingais idiotais“, sukurtas mitas. Štampas, kurį vietoj kabliuko naudoja Kremliaus propaganda žvejoti ir menkai išprususioms Seimo valstiečių žuvelėms.
Žiaurus teiginys? Kaip galima jį pagrįsti? „Juoda – balta“. Tai – metodas, kurį taiko Kremliaus propaganda, kabindama makaronus apie rusišką dvasingumą. Kokia metodo esmė?
Amerika ir ES yra turtingos. Bet JAV skriaudžia viso pasaulio vargšus, o Europa dar ir išsigimsta. Tiek JAV, tiek ES žmonėms rūpi tik materailūs dalykai. Užtat mes, rusai, esame dvasingi, rusų didi kultūra, ja žavisi visas pasaulis, saldžiai tepa Rusijos propaganda. O Seimo pirmoji vicepirmininkė kaip papūga kartoja Maskvos patriarcho su FSB antpečiais Kirilo ar N. Michalkovo blėnis.
O jei taip Baškienė pasidomėtų Rusijos literatūra, menu, muziejais? Ką rastų?
Nuo 1895 m., kai teikiama Nobelio literatūros premija, rusų rašytojai ją gavo 5 kartus. Trys – Buninas, Solženycinas ir Brodskis – politiniai emigrantai. Pasternakui valdžia net neleido premijos atsiimti, o „Daktaras Živaga“ dienos šviesą išvydo Vakaruose. Lieka Šolochovas. Bet yra įtarimų, kad „Tykusis Donas“ – pavogtas ir perdirbtas nukauto baltagvardiečio kūrinys. Dar vienas dvasingas marodieriškumo faktas.
Supuvę prancūzai Nobelį gavo 15 kartų, bedvasiai amerikiečiai ir pasipūtę britai – po 11, švedai ir vokiečiai – po 8 kartus. Amerikiečiai turi net 5 H.K. Anderseno vaikų literatūros premijas, dvasingi rusai – nė vienos.
Rusija su 140 mln. gyventojų turi 2300 muziejus. Į juos kasmet ateina 70 mln. lankytojų. Vokietija, kurioje gyvena per 80 mln. žmonių, turi 6200 muziejų su 110 mln. metinių lankytojų. Šveicarijoje – 1130 muziejų. O kiek bedvasėje Amerikoje? Siaubas – 17 200 muziejų.
Kaip čia galėtume padėti Baškienei išlaikyti orų veidą? O taip, rusas Jabločkovas išrado elektros lemputę, Popovas – radiją, o broliai Čerepanovai – automobilį! Dvasingi išradėjai. Negana to, prieš trejus metus rusams išduota 34 000 patentų – trečdaliu daugiau nei 1999-aisiais, kai į valdžią atėjo Putinas!
Proveržis? Bet štai Nyderlandai tais pačiais metais užpatentavo 33 500 išradimus, Vokietija – 184 000. Na, o JAV (501 000) ir Kinijos (734 000) geriau neminėti. Amerikosams ir gejropai velnias ir gėjai padeda, ne kitaip. Tai kur ieškoti to specifinio rusiško „dvasingumo“?
XIX a. – XX a. pr. rusų protai nuolat svarsto azijatiškumo klausimą. Poetas Blokas rašo apie skitus. Jo pasekėjai rašo, kad Rusija net ne Eurazija, o daug blogiau.
Rusų geografas ir politologas D. Oreškinas (g. 1953 m.) taip pat siūlo baškienėms atsakymo ieškoti Azijoje ir azijatiškume, kai azijatiškumas kildinami ne iš Indijos, Persijos ar Japonijos, o iš Aukso Ordos: „Kad ir kaip rusai vertintų azijatiškumą, rusų kultūra išties labai daug perėmė iš mongolų-totorių.“
Pasak Oreškino, rusų kultūroje kaunasi dvi pusės – viena susijusi su klajoklių tradicija, paveldėta iš Aukso Ordos per Ivaną Žiaurųjį, antroji – sėslioji kultūra, kuri vienaip ar kitaip yra europietiška. Licėjus, kuriame mokėsi Puškinas, Sankt Peterburgas, organizuota armija, laivynas, baletas – visa tai į Rusija ateina iš Vakarų tuo metu, kai ji atsiveria Vakarams.
Viskas, kas Rusijoje buvo pažangu, buvo sukurta nepaisant to, ką kai kas pas mus nori vadinti rusišku dvasingumu. Geriausia rusų architektūra, literatūra sukurta tada, kai ji atsiverdavo Vakarams, arba vėliau, bet tikrai nepaisant Rusijoje vyravusios valdžios linijos. Tai apie kokį išskirtinį dvasingumą – „puikius rusiškus dalykus“ kalba Baškienė?
Geri rusiški dalykai – tai ir meldimasis balvonams, t.y. KPSS CK Politbiuro narių popierinėms ikonoms – sovietų laikais. Tai – Lenino mumija, vis dar demonstruojama pačiame Maskvos centre. Tai ir rėksmingas antivakarietiškumas (bet pinigus ir turtus Putino opričnikai saugo tik Vakaruose). Tai – privačios nuosavybės reideriniai užgrobimai. Ir tokie dvasingi terminai kaip „bobos“ „bailiai“, „gėjai“, „tolerastai“. Ir, žinoma, ekspansijos į svetimas žemes troškulys.
Klajoklis juk taip ir gyvena – apdergia juodai žemę, kuri yra ne jo, ir traukia tolyn. Štai kodėl „dvasingiems“ rusams taip patinka „Krymnaš“, nors tai ir sunkiai pakeliama našta nustekentos valstybės biudžetui. Nauja vieta, kur galima dergti.
Oreškinas sako, kad jis neturi pretenzijų azijatams, bet turi klajoklių kultūrai. Taigi, ir klajoklių dvasingumui, kuris dominuoja Rusijoje ir XXI a. Esminė rusų vertybė – didžiavalstybiškumas. Kokia europinė vertybė, priešiška didžiavalstybiškumui?
Tai – žmogiškasis kapitalas. Sukergti šių dviejų „dalykų“ neįmanoma – arba viena, arba kita. Vadinasi, ir mokytis nėra iš ko. Bet gal negalima taip kalbėti apie visus rusus?
Kalbame apie tai, kas realiai dominuoja Rusijoje. O šiandien Rusijoje situacija yra tokia, kad rusai, priešingai nei lietuviai, lenkai, estai ar ukrainiečiai, nepasinaudojo galimybe, kurią prieš 30 metų visoms imperijos tautoms tiksliausiai suformulavo T. Abuladzės filmas „Atgaila“.
Šis filmas buvo visų pavergtų tautų patikrinimas – ar jos įgalios kilti permainoms, atgimimui? Rusijoje, kuriai atgailos reikėjo labiau nei estams ar ukrainiečiams, atgaila neįvyko. Negana to, labai greitai atgaila daugumai rusų ėmė kelti susierzinimą, net pyktį.
Vietoj atgailos „dvasingieji“ rusai ėmė šūkauti „kokia atgaila, bl... juk tai mes Europą išgelbėjom nuo fašizmo!” Neįvykusią atgailą rusai pakeitė šūkiu „Nebeklūposim!”. Šūkį vainikavo Krymnaš.
Kaip naudodamas „Atgailos“ vaizdinius apie Rusiją yra taikliai pasakęs rusų aktorius O. Basilašvilis, rusai smirdintį tirono lavoną parsitempė į namus, pasisodino už stalo, geria su juo arbatą, šnekasi ir tariasi, o jei nuo lavono atsiskiria supuvusi galva, tai atsiprašo jos ir priklijuoja.
Kokio velnio toks dvasingumas Baškienei, Širinskienei, kitiems valstiečiams ir ne tik jiems?
Lavono iš „Atgailos“ sodinimas prie stalo – ne tik Rusijos problema. Tai – problema ir tų pasimetusių Lietuvos žmonių, net politikų, kuriems atrodo, kad sovietų režimo laikais buvo ir gerų dalykų, tik padaryta klaidų, kaip sakydavo partiniai. Trumpai kalbant, kitokio „dvasingumo“ Plungės linų fabriko inžinierė Baškienė tiesiog nežino.