R. Valatka. Kodėl „Rusų pasaulis“ turi būti kuriamas Vilniuje, Prahoje, bet tik ne Ivanove?

Sekmadienį Europa paminėjo žiauriausio savo istorijoje karo pabaigą. O pirmadienį Rusija švęs Pergalės dieną. Kaip visada, su milijonų žudiko Stalino portretais. Ginklų barškinimu. Grasinimais kaimynams. Geležėlėmis apsikarsčiusiais veteranais. Kurie vis rečiau primena 90-mečius – tiek būtų jauniausiam karo dalyviui. Net ir čia Putino Rusija negali be melo.

Jau trečius metus Rusija švenčia Pergalės dieną nuo karo garų perkaitusiais smegenimis. Šūkaliojimai „Krymas mūsų!“, „Kijevą užimsim per tris dienas“, „Talinas – rusų miestas!“, “Mūsų MiGai bus Rygoj!“, „Mūsų tankai bus Prahoj!“ Rusijoje tapo norma. Gero patriotinio tono ženklu. Ir tai – praėjus 71 metams po žiauriausio Europos istorijoje karo.

Kokios katės turi pjautis Rusijos žmogaus galvoje, kad didžiausias jo noras – ne pačiam gražiai gyventi, o dar kartą sugriauti tai, kas gražu ir tvarkinga pas kaimynus?

Kodėl jums, rusai, nepatinka švara ir grožis? Ar ne geriau į Taliną, Prahą ir Vilnių atvykti kaip turistui, išlenkti čia bokalą alaus ir pasigrožėti tuo, ką mums pavyko išsaugoti nepaisant jūsų tankų, kerzinių batų, NKVD-KGB budelių ir viską, kas gražu, griaunančios bydlos, kurią jūs bandėte mums iškišti už vadovus?

Negi 30 mln. gyvybių jūs, rusai, paklojote tik tam, kad net praėjus 71 metams po karo svajotumėte tik apie tai, kaip su tankais sugrįžti ten, kur jūsų niekas nenori? Ar bent suvokiate, ką trokštate pakartoti?

Tame jūsų kelyje daugiausia buvo skerdynės, milijonų vokiečių moterų prievartavimai, ūkininkų ir profesorių deportacijos, miestų ir ekonomikos griovimas. Tai jūs girti jau po okupacijos supleškinote Alenšteiną – Olštyną, kurį gavote sveiką. Tai jūs iš tankų tol pliekėte į gražuolę Gdansko bažnyčią, kol ją sugriovėte. Po mūšio, šiaip sau. Girtų malonumui.

Žudymas ir griovimas – tai, ką jūs, putininiai rusai, gal net patys nesuvokdami, išdidžiai ir vadinate „Rusų pasauliu“. Štai net popiežiui Pranciškui savo koloradkę, suteptą jau ir brolių ukrainiečių krauju, įbrukote. Ir kad žvengiate. Lyg loterijoj milijoną laimėję.

Iš ko juokiatės, ar bent suprantate? Iš savęs juokiatės, kaip dar XIX a. rašė jūsų literatūros klasikas. Nes kas yra tas jūsų „Rusų pasaulis“ tikrovėje?

„Rusų pasaulis“ jau yra pastatytas. Tai – jums valdyti laikinai atiduota Karaliaučiaus sritis. Tiksliau, tai, kas liko iš iki karo klestėjusios ir visą Vokietiją maitinusios pusės Rytų Prūsijos. Didelė aplūžusi karinė bazė, kurioje niekas neauginama, niekas neauga. Tas pats velnias – su iš Suomijos atimta Karelija.

Kodėl jums, rusai, nepatinka švara ir grožis? Ar ne geriau į Taliną, Prahą ir Vilnių atvykti kaip turistui, išlenkti čia bokalą alaus ir pasigrožėti tuo, ką mums pavyko išsaugoti nepaisant jūsų tankų, kerzinių batų, NKVD-KGB budelių?

Rimvydas Valatka

„Pergalę“ geriausiai ir iliustruoja tai, ką rusų ginklo „garbė“ padarė su Prūsija. Iš pradžių sugriovė ir išvogė. Moteris išprievartavo, likusius gyvus išvarė. O tai, kas liko tarp griuvėsių, apdergė. Jei dar rado ką, nugyveno. Tada, kaip įprasta Azijos nomadams, atsistojo Kremliaus vadas ir pasakė: reikia stotis nuo kelių ir eiti tolyn nuo apdergtos vietos – švaresnių ieškoti.

Iš tiesų, kiek galima Rusijai tarp š... klūpoti? Bet ar gali realiai atsistoti klūpanti tauta, kuri garbę suvokia tik kaip grobimą – svetimų žemių, turto, žmonių, kaip ukrainietė N. Savčenko? Tuo metu, kai centrinės Rusijos žemės jau net nedirvonuoja – krūmais apaugusios.

Ar galima kalbėti apie stojimąsi nuo kelių be pripažinimo, kad tai Kremliaus vadas Stalinas sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, užpuolė Suomiją, okupavo Baltijos šalis, užgrobė rytines Lenkijos žemes veikdamas kaip Hitlerio sąjungininkas? Stojimasis be atgailos – tik kitas šunkelis.

Ką rusai laimėjo Antrajame pasauliniame kare, kad vis karingiau kasmet tai švenčia?

Santykis: vienas žuvęs priešo kareivis – 10 paguldytų saviškių. Čia pergalė? Oficialus šios pergalės kalvis, maršalas Žukovas, vien prie Rževo 1942 m. šiaip sau paguldęs apie 1,5 mln. kareivių, kasdien siųstų į kaktomušos atakas, savų kareivių buvo pramintas Mėsininku. O vokiečių kulkosvaidininkams prie Rževo buvo teikiama psichologinė pagalba. Jie negalėjo suvokti, kodėl rusai taip bukai siunčia savo karius į šimtaprocentę mirtį.

Net Stalinui užteko proto nešvęsti šios datos. Ji buvo prisiminta tik praėjus daug metų po karo, kai Kremliuje tapo aišku, kad komunistai nieko, be šios pergalės, neturi. Tik vienas skaičius. Rusijos karo veterano pensija yra 12 kartų mažesnė už pensiją, kurią gauna vokietis karo veteranas. Tai kas laimėjo karą? Ką švenčia Rusija?

„Tai – amnezijos šventė, gegužės 9-oji seniai pas mus tapo amnezijos ir karinio kvaitulio švente. Štai mes tuos du dalykus ir švenčiame – amneziją, principinį nenorą žinoti tiesą! Бaimė, išgąstis, neurozė sužinoti tiesą. Tranki amnezija. Iškilminga! Štai kodėl šios amnezijos rėmuose reikia aukštinti Stalino, žudiko, sukėlusio šitą karą ir paguldžiusio milijonus žmonių, vaidmenį“, – radijui „Echo Moskvy“ kalbėjo rašytojas V.Šenderovičius.

„Mes galime tai pakartoti!“ – ant savo Vakaruose pagamintų automobilių išdidžiai rašo XXI a. Rusijos stalinistai.

„Mes net automobilių pakartoti negalime, – atkerta V.Šenderovčius. – Mes galime pakartoti tik pragarą, ir lenkiame prie savo šventinės teisės priminti pasauliui, kad galime jam pakartoti pragarą. Mūsų kietuoliškumo esmė susiveda į galimybę suorganizuoti pragarą – tiesa, jau ne visam žemės rutuliui, o tik artimiausioms šalims, kurios per neatsargumą gyvena šalia Rusijos, o mes, rusai, tuo didžiuojamės.“

Kodėl rusai ir XXI a. didžiuojasi tuo, kad gali sunaikinti gražiau už juos gyvenančius žmones? Kodėl jūs, rusai, nebandote kurti išsvajoto „Rusų pasaulio“ Kalugoje, Ivanove ar bent savo apdergtoje laiptinėje, šiukšliname kieme? Kodėl Putino Rusijos gyventojus lyg magnetas traukia vėl kurti „Rusų pasaulį“ Taline, Vilniuje, Prahoje, kur tik nori, bet tik ne Voroneže, Kurske, Urdomoj?

Nereikia nė Antrojo pasaulinio karo. 1953 m. – jūsų tankai Berlyne. 1956-ieji – Budapeštas. 1968-ieji – Praha. Korėjos ir Vietnamo karai bei padalijimai, „revoliucijos“ Afrikoje ir Lotynų Amerikoje. 1979-1989-ieji – Afganistanas.

Po SSRS griūties – karai Padniestrėje, Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, du Čečėnijos karai, užpulta Gruzija ir galiausiai Ukraina, kur „Rusų pasaulio“ kūrėjai ir toliau lieja kraują.

Ar galima tai paaiškinti tik Stalinu, Chruščiovu, Brežnevu, Putinu?

Kiekviena tauta turi tokius vadus, kokių nusipelno. Ir Putinas atsirado ir iškilo kaip nuotaikų, kurias skleidžia nelaimingiausia žemės gyventojų dalis, tie XXI a. baudžiauninkai, transliuotojas. Putinas įkūnija supuvusią geopolitinę sistemą teritorijoje, kurią vadiname Rusija, bet kurioje vis dar galioja šiek tiek subizantinta XIV a. Aukso Ordos chanų tvarka su gyventojais – duoklės mokėtojais.

Štai kodėl kiekvieną gegužės 9-ąją, kai Rusija barškindama ginklais švenčia Pergalės dieną (įdomu, kiek rusai dar taip įsitempę švęs 30 mln. žmonių žūtį, Rytų Europos žandaro rolę ir totalų savo šalies atsilikimą – dešimt, 100 metų?), mes, lietuviai, taip pat turime, ką švęsti. Pirmiausia tai, kad rusams po karo nepavyko Europoje sukurti „Rusų pasaulio“ – pragaro atitikmens. Ir patys nemažai (partizanai, Sąjūdis) prie to prisidėjome.