Kritiško proto vyrai sentimentaliai rašinėjo, kad štai mūsų istorijoje būta daug neramumų, bet juos išgyvenom ir atlaikėm, užtat dabar jau galim gyventi ramiai. Tą patį, grįžusi iš NATO viršūnių susitikimo, kalbėjo Prezidentė: visos mūsų svajonės Varšuvoje išsipildė, dabar tai jau gyvensim saugiai!
Visa tai, išskyrus teiginį, kad Varšuvoje gavome viską, apie ką svajojome, kalbėdami apie valstybės saugumą, yra tiesa. Bet patikslinkim. Tai šio vakaro, auštančio ryto ir galbūt kitos dienos tiesa.
Varšuvoje gavome gražesnę gynybos iliuziją. Iliuzijas dėl ramios Lietuvos pardavinėjame patys sau. Kaip tas Sieksnis iš vaikiškos knygelės, vežime pakeliui į turgų pardavinėjęs obuolius Sprindžiui, o Sprindis čia pat atgal – Sieksniui.
Nesutinkate? Tuomet sveiki atvykę į Astravo AE apylinkes. Bet mes rinkome parašus! Kiek ten jų, priminkite? 65 000.
Kaip vienos partijos rinkimų kampanijai – pusiau su velniu. Kaip valstybei, kurios sostinės pašonėje statoma potenciali pragaro mašina, – visiškas mizeris. Valstybę kompromituojanti akcija. Be išsikelto tikslo surinkti 650 tūkst. parašų kaip minimum, neprotinga tokią akciją buvo ir pradėti.
Net jei būtume surinkę 2,5 mln. parašų, ką tai keistų? Gal parašus reikėjo rinkti ir Baltarusijoje, Rusijoje, Lenkijoje? Bet ir tai nieko nekeičia. Politika yra ne rašinėjimo ar pasirašinėjimo, o galimybių menas. Ar viską padarė parašus rinkusi partija, buvusi valdžioje tada, kai Lukašenka pradėjo statyti atominę? Ar bent siūlėme Baltarusijai rinktis, tarkim, atokesnę nuo Vilniaus vietą – mainais į pažadą pirkti tą atominę elektrą?
O parašai, atleiskite, tai, pasak vienos patarlės, prisiminė numirėlis persti. Bet praleiskim Astravos atominę. Jos dar nepastatė. Ką turime ir be jos? Ilgiausią sieną su Baltarusija ir su pačiuožusio Putino Rusijos valdoma Karaliaučiaus sritimi, prismaigstyta „iskanderų“, tankų, „gradų“, naikintuvų.
Iš kitos pusės – Rusijos karas prieš Ukrainą. Už 1300 km nuo mūsų karas. Ukrainai Varšuvoje NATO nežadėjo nieko. Taip, Putinas ten priverstas paimti taimautą. Kiek ilgai truks? Kuo paremta Lietuvos gynyba nuo galimos Rusijos agresijos? Tūkstantis vokiečių karių yra puiku, bet iš esmės – tik JAV žodžiu ginti Lietuvą.
Bet JAV kyla Trumpas. Jei šįmet ir nelaimės, kas garantuos, kad po ketverių metų tas pats ar kitas nebeatsakingas už pasaulį Trumpas nepaims Amerikos. Vaizdžiai kalbant, Putino taimautas truks iki šio arba kito Trumpo.
Vokietijoje Putinas laukia socialdemokrato Steinmeierio ar dar ko nors blogesnio mums ir draugystės su Vokietija reanimacijos. Prancūzija ir Belgija dega.
Je suis Charlie. Je suis Paris. Je suis Bruxelles. Visų teroro aktų iš atminties nė prancūzas nebeišvardytų. Je suis Nice niekas nebesakė. Feisbuko profilių su Prancūzijos trispalve banga nuslūgo. Melstis neberaginam. Nebesakom, kad gyvensime nieko nekeisdami. Iš pykčio teroristams. Feisbukinė fantazija išseko. Kaip ir Prancūzijos valdžios pasiryžimas sunaikinti ISIS.
Teroristai gali tą patį pakartoti tūkstantį kartų. Normalus žmogus negali kartoti tų pačių politkorektiškų mantrų žiūrėdamas vaizdo įrašą, kaip bepročio, pavadinto Tuniso kilmės prancūzu, vairuojamas vilkikas šaltakraujiškai traiško moteris ir kūdikius. Sveiko proto žmogus negali bukai kartoti tų pačių judesių ir užkeikimų.
Reikia veiksmų. Kitokios politikos. Situacijos rakto. Bet demokratinė valstybė tik kartoja mechaninės lėlės judesius. Linguoja į taktą senoms mantroms. Tas pats atodūsis ir patosas. Gaudynės, kurias rengia vyrukai su antveidžiais. Po žudynių. Jei pasakytume, kad Prancūzijoje teroro aktai tuoj vyks kas savaitę ir net žiniasklaida nebekels reportažų apie juos į pirmas pozicijas, ar nustebtumėt?
Didžioji Britanija palieka ES. Škotija galbūt palieka D. Britaniją. Čekijos prezidentas ragina skelbti referendumą dėl šalies išstojimo iš NATO. Vengrija de facto yra autoritarinė. Lenkijos Viršininkas Kaczynskis nacionalinę televiziją jau pavertė putiniško pavyzdžio propagandos ruporu, pamynė Konstitucinį teismą, perrašinėja istoriją.
Sirija dega. Visas musulmonų pasaulis liepsnoja. Tvarkos čia mažiau nei bet kada nuo Mahometo laikų. Jei niekas nepasikeis, o keitimosi ženklų nėra, tai ligšioliniai arabų pabėgėlių srautai į Europą buvo tik žiedeliai.
Demokratinė kelrodė žvaigždė islamo pasauliui Turkija nepavykusiu puču atsisveikina su Europa ir demokratija. Vietoj turkų generolų, išauklėtų Atatiurko europine dvasia, Turkijoje vis aiškiau matome pusiau kalifatą su savimyla, užsispyrusiu ir kerštingu kalifu islamistu. Bet juk visi ES vadovai sveikino Turkiją ir reiškė pagarbą demokratiją nuo kariškių apgynusiems turkams?
„Demokratijos gynėjai“, peiliais pjaustantys gerkles nesipriešinantiems kareiviams? Po tokių „demokratų“ pergalės žodis „teroristas“ ima strigti gerklėje.
Po žlugusio pučo Erdoganas jau atleido 3000 teisėjų. Tai 1937-uosius SSRS primenantis valymas. Kam jis? Kas sieja teisėjus su karininkų perversmu? Niekas. Ataka prieš teisėjus rodo, kad Turkija suka į diktatūrą. Kurioje teisėjai privalo vykdyti bet kokius valdžios nurodymus. Ar ne čia tikrasis pučas?
Bet Lietuvoje tai juk ramu? Taip. Ir 1938-ųjų pradžioje buvo ramu. Tik ar nors vienas iš tų, kurie po Nicos ir Turkijos įvykių džiūgavo, kad pas mus štai kaip ramu, ranką pridėjęs prie širdies, galėtų pasakyti, kad tai, kas vyko ten, mūsų neliečia, aplenks lanku?
Taigi. Pasaulis yra taip sumažėjęs, kad Lietuva, nepaisant to, kad, Nicai raudant sutraiškytų žmonių, mes galbūt spaudėme ašarą tik dėl Palangoje vos nesumindyto ežiuko, verda tame pačiame katile.
Ne tik perversmas Turkijoje ir teroro aktai Prancūzijoje. Net nežymus politinis virsmas Vengrijoje, Lenkijoje, D.Britanijoje ar Vokietijoje, ką jau kalbėti apie Ameriką, Lietuvai įkala daugiau vinių nei žinia apie tai, kiek sumažėjo Butkevičiaus reitingas ir kiek vietų Seime laimės Karbauskis.
Pasaulis braška per visas siūles. O kaimas tiki, kad ežiukas Palangoje ir dabar, ir po dešimtmečio vis dar bus didžiausia kriminalinė naujiena. Pusiausvyrą praradęs pasaulis taip arti Lietuvos, kad visa ši ramybė, miškai ir ežerai, pajūris, kuriuo nevažinėja tankai, yra tik mūsų pačių sau kuriama pasaka. Apsauginė, blogo nelinkinti, bet vis tiek pasaka.
Tai gal apsidairykime aplink? Ką, be ežiuko rūke, galime pamatyti ir šioje ramybės oazėje?
„Pats geriausias lietuvis tai miręs liberalas. Kas tik galit, žudykit lietuvių liberalus“, ragina iš komos pakilęs aktorius. Nieko sau Dievo užpečkis. Pasirodo, turime ir mes bepročių. Nereikia kreipti dėmesio – žmogus iš labai aukštai nukrito ir net talentingi mūsų neurochirurgai ne viską sugebėjo surinkti pagal schemą?
Tarkim. Bet ir „al Qaeda“ ar ISIS pradėjo maždaug taip pat: užmušk krikščionį, užmušk kryžiuotį! O ir tas Tuniso kilmės prancūzas, Nicoje vilkiku traiškęs žmones, ar visus šulus turėjo? Ar būtina turėti visus šulus, kad pasaulį paverstum pragaru? Užtenka vieno vingio. Garinant actą. Žudykit liberalus! Jeigu jau gyvenam teroristų amžiuje, tai geriau patiems tapti teroristais?
Ir vis dėlto iliuzija miršta paskutinė. Ramybės jums!