Simboliškas riktas. Kas turėjo kantrybės žiūrėti, matė: XXI a. geografinio atradimo autorė sąžiningai konspektavo prezidentės metinį. Turbūt ir tą vietą, kurioje prezidentė sakė: „Rizikuojame tapti neraštinga valstybe su aukštuoju išsilavinimu.“
Ministrė praleido progą pataisyti Prezidentę: ne rizikuojame tapti – tapome. Paremdama šio Seimo pavyzdžiais.
Švietimo ir mokslo ministrei Merkys įteka į Nemuną kažkur prie Rusnės, o ne prie Merkinės, kaip buvo manyta. „Darbietis“ M. Zasčiurinskas Seime aiškino, kad anglų klasikas W. Shakespeare‘as rašė gimtąja prancūzų kalba. Seimo pirmininkė siuntinėjo pakvietimus, kuriuose ragino ateiti iškilmingai paminėti Lietuvos okupacijos 75-ąsias metines. Ką tik iškeptas valstietis P. Urbšys keitė akušerijos-ginekologijos aksiomas.
Prezidentės pranešimas daužė Vyriausybės tvoras. Kodėl vis dėlto netapo įvykiu? Ar kad įsižeidęs premjeras jį pavadino „rinkiminiu“ ir dar nusišnekėjo, teigdamas, kad Prezidentę bus apgavę jos patarėjai? Ar kad pelnytos kritikos dozę atsiėmusi valdančioji trijulė išstenėjo antiprezidentinį pareiškimą, kuriame tą kritiką bandė neigti?
Tikrai ne. Nors šį metinį pranešimą galima būtų pavadinti paskutiniu faktinės konservatorės D. Grybauskaitės bandymu paveikti balsavimą per Seimo rinkimus konservatorių (ir – taip jau neišvengiamai susidėlioja – valstiečių žaliūkų) naudai. Bet ne tai svarbiausia.
Kai kas sako, kad šis metinis Prezidentės pranešimas buvo geras. Ar tikrai?
Tik išklausius – gal ir taip. Šis metinis pranešimas išties būtų geras, tik yra vienas „bet“ . Jei tai būtų pirmasis ar antrasis D. Grybauskaitės pranešimas prezidentės poste. Tačiau po septynerių metų valdžioje? Ar gali politikas, septynerius metus valdęs valstybę, kalbėti lyg atvykęs iš Briuselio?
Liepos 12-ąją bus septyneri, kai D. Grybauskaitė paskelbė kovą su korupcija ir pasiuntė žinią oligarchams, kuriuos ji padės į vietą. Tačiau ką girdime iš jos 2016-ųjų birželį?
Tą patį. „Besimurkdant korupcininėje klampynėje prarandamas gebėjimas mąstyti ir veikti valstybiškai. Ekonominio stabilumo tarpsnis, palankus žingsniui į kokybiškai naują valstybės raidos etapą, gali būti prarastas, jeigu laiku nepamatysime nerimą keliančių ženklų. Turime pripažinti strateginį neįgalumą. Turime sugrįžti prie skurdo ir socialinės atskirties mažinimo; pensijų sistemos pertvarkos; demografinių problemų; efektyvesnio mokesčių surinkimo; lankstesnių darbo santykių; inovacijų plėtros; darbo rinkos poreikius atitinkančios mokymo kokybės; sveikatos sektoriaus optimizavimo.“
Tai ištarusi, Prezidentė pakvietė bendrai pamąstyti, ką daryti toliau. Ar ne tą patį ji kalbėjo pirmajame metiniame pranešime 2010 metais?
Skiriasi tik žodžiai. Esmė – ta pati. “Dešimtmečiais, tarsi užkeikimą, kartojame išmintingus tekstus apie gyvybiškai svarbią būtinybę nedelsiant imtis struktūrinių reformų. Grimztame į nusivylimą ir nepasitikėjimą – politika, valdžios institucijomis, savimi ir savo valstybe. O iš čia – jau tik žingsnis į bejėgiškumą ir sąstingį. Būtent todėl esu įsitikinusi: priėjome tašką, kur nebepakanka dar vieno eilinio padėties konstatavimo, priminimo apie sunkumus, pasikritikavimų ar akademinių pamąstymų apie bendrą atsakomybę. Priėjome tašką, kuriame reikia esminio lūžio. Lietuva jau subrendo permainoms. Pakviesiu įkvėpti pilietinės valios ir politinės drąsos. Ir pripažinti: įstrigome, nes praradome kryptį.“
Grybauskaitė 2010: „Įstrigome, nes praradome kryptį.“ Grybauskaitė 2016: „Turime pripažinti strateginį neįgalumą.“
Kas pasikeitė nuo 2009-ųjų liepos 12-osios, kai Prezidentė sakė pirmąją kalbą Seimui: „Gyvenkime be oligarchizuotų monopolijų, neskaidrių sandėrių. Išlaisvinkime šeimos ir smulkiojo verslo potencialą. Pabaikime amžinai nesibaigiančias, bet tokias būtinas, sveikatos, švietimo ir rūpybos reformas. Tegul žmogus ir jo teisės tampa visos politikos esme ir kiekvieno politiko prievole.“
Šįmet girdėjome tą patį. Po septynerių metų. Tai – netiesioginis Prezidentės prisipažinimas, kad niekas per septynerius jos valdymo metus nepasikeitė. Sistema, kurią D. Grybauskaitė norėjo padėti į vietą ir su kuria ji vis dar demonstratyviai nenori tapatintis, ją pačią padėjo į vietą. Kurioje ji gal kai kam ir apkartina gyvenimą, bet tos sistemos nebandė keisti. Jei keitimu nevadinsime to, kad Prezidentė pajungė sau teisėsaugą.
Politikos uždarumas, absurdiški įstatymai, davatkiškas mąstymas ir vis nauji draudimai, civilizuoto dialogo tarp valdžios ir verslo nebuvimas, paini mokesčių sistema. Niekas per septynerius metus kaip ir nepasikeitė.
Taip, Prezidentės galias riboja Konstitucija. Bet jos galios nepaprastai išauga esant silpnoms koalicinėms vyriausybėms, o tik tokios Lietuvą ir valdė tuos 7 metus. Ar prezidentė tuo pasinaudojo, kad Lietuvai būtų geriau? Kodėl nepasinaudojo?
Viena vertus, kaip ir komunizmo statybos atveju, visas garas nueina švilpukui. Antra, Prezidentas, veikdamas pabrėžtinai atskirai nuo Seimo, Vyriausybės, verslo ir akademinių bendruomenių, remdamasis (ir tai tik pro forma) tik linksmų piknikų dalyviais, nieko ir negali pakeisti.
Vaizdžiai kalbant, norint ką nors pakeisti, reikia dirbti su tais, kurie yra, o ne su tais, kurių norėtum, bet kurių nėra ir gal niekada nebus. Viena teisėsauga korupcijos niekur neįveikė. Neįveiks ir Lietuvoje.
Skamba paradoksaliai, bet į kovą su korupcija būtina įtraukti ir... korumpuotus. Viena vertus, todėl, kad kitokių, kaip atskleidė Liberalų sąjūdžio istorija, kaip ir nėra. Kita vertus, net skaidriausiose valstybėse korupcijos apraiškų yra, tad didžiausias tikslas turėtų būti mažinti korupcijos mastus, minimizuoti žalą, o ne vaizduoti, kad valdžia korupciją štai tuoj ims ir sunaikins.
Tuoj po inauguracijos 2009-ųjų liepą D. Grybauskaitė savo kalboje Daukanto aikštėje pasakė kaip tik šį tikslą atitinkančius žodžius: „Keliaudama po Lietuvą, mačiau daug neapykantos vieni kitiems, savęs naikinimo. Didžiulę prarają tarp skurdo ir prabangos. Lietuva – susipriešinusi. KVIEČIU LIETUVĄ TAIKYTIS! Esame viena Tauta, viena Valstybė. Tik dirbdami kartu įveiksime ekonomikos, politikos ir moralės nuosmukį Lietuvoje.“
Ar, prisiminę 2016-ųjų Prezidentės metinį pranešimą, galėtume teigti, kad ji septynerius metus siekė sumažinti susipriešinimą? Greičiau priešingai.
Koks veikimas – toks ir rezultatas. Šįmečio metinio pranešimo tezės (jei manome, kad jos teisingos) rodytų, kad Prezidentei nepavyko nieko pakeisti. Septyneri metai veikimo aukščiausiame poste – veltui. Kietesnio autonokauto nei šis metinis pranešimas neįmanoma įsivaizduoti.
Ar dėl to, kad dar septyneri metai Lietuvai prašvilpė veltui, kalta tik D. Grybauskaitė?
Tik visiškas idiotas gali taip teigti. Net jei kalbėtume tik apie tai, ko ji nepadarė kaip Prezidentė, negalėtume D. Grybauskaitės kalti prie kryžiaus. Žmogus, net ir du kartus išrinktas Prezidentu, negali padaryti to, kam nesutvertas, kas jam svetima iš prigimties.
Kiekvienam iš mūsų – ir balsavusiam „už“, ir „prieš“, ir visai nebalsavusiam – tenka atsakomybės dalelė už Lietuvos būklę. Būtent tai kalbėdama savo pranešime apie Seimo rinkimus pabrėžė pati Prezidentė. Ragino reikalauti iš kandidatų „tiesių atsakymų ir pasirengimo kokybiškai valdyti valstybę. Tie, kas veržiasi į rinkimus, privalo turėti tam reikalingų žinių ir aiškų atsakomybės supratimą.“
Jei to nereikalausime, netrukus Merkys ir Ūla tekės per kiekvieną rajoną, o W. Shakespeare‘as taps ne tik prancūzų, bet ir prūsų ar indėnų rašytoju. Sakote, koks skirtumas? Kitas ginčytųsi.