Treti – kai kas sako, kad tai tie, kurie buvo dažniausiai mušami auklėjimo ir tėvų nervų nuraminimo tikslais – visada žinojo, kad visada galima mušti. Svarbu tik tinkamai išsirinkti auką – silpnesnį už save. Praeivį, moterį, vaiką, kūdikį.
Ketvirti buvo iškiliausi Seimo nariai. Tie sakė, kad vaikų ir kūdikių mušimas yra šeimos reikalas. Ne valstybės sumautas reikalas, kaip šeimos auklėja atžalas. Muša, vadinasi myli, pridurdavo valstybės – mušimo motinos išmintį.
Vieni saugusieji piktinosi ir baisėjosi, kai Kėdainiuose budulis užmušė keturmetį berniuką. Auklėjimo ir didaktikos tikslais. Bandydamas išmokyti vaikutį skaičiuoti. Šitie degino žvakeles ant kiekvieno valdžios kampo. Kiti, tarp jų ir Kauno „Želmenėlio“ vaikų lopšelio-darželio direktoriaus pavaduotoja, Lietuvos švietimo pagalbos asociacijos įkūrėja (sic!), protino pirmuosius, kad tarp beržinės košės ir užmušimo esantis nemažas skirtumas.
Visi užaugom gavę į uodegas ir tapom žmonėmis, ir staiga Gariūnų pedagogika, dejuojanti dėl vieno kito netyčia užmušto vaiko, nusprendė, jog duoti į uodegą negerai, piktinosi kylanti tautinės pedagogikos žvaigždė. Teta Saulė Š. Kaune, kaip ir daugybė jos klonų visoje šalyje, virė ir toliau virs piktą beržinę košę. Kūdikiams.
Treti, tarp jų buvo iškiliausių tautininkų, pagonių, Seimo valstiečių ir konservatorių, net katalikų vyskupų, taip pat piktinosi vaikelio užmušimu, bet pirmiausia sergėjo mus ir Seimą nuo pikto, kad tik toks menkas įvykis, kaip vaiko užplumpinimas Kėdainiuose, nebūtų panaudotas prieš šeimas, mušančias vaikus auklėjimo tikslais.
Saulė Š. iš vaikų lopšelio-darželio „Želmenėlis“ visada žinojo, į kokią tradiciją gali atsiremti virdama beržinę košę. Baudžiauninkais esame mes gimę, baudžiauninkais turime ir mirt! O koks iš vaiko bus baudžiauninkas, jei rykščių neragavęs?
Ketvirti žvakelių nedegiojo, laiko veltui neleido. Jie užplūdo nužudytojo berniuko motinos feisbuko paskyrą ir, vartodami maždaug 20 rinktinių rusų-mongolų paveldo žodžių bei jų kombinacijų, išaiškino, kas ji yra ir kas su ja turi būti padaryta.
Šitų širdžių karalienė Agnė J. atviru postu kreipėsi į Kalėjimų tautą, nurodydama, kad visi įstatymų ir Dievo įsakymų pažeidėjai – žudikai, svetimų kaulų laužytojai, narkoprekeiviai etc. – dieną naktį privalės prievartauti vaikelio žudiką, kai tik šis prisijungs prie tų šaunių kalėjimo duonos valgytojų.
Postas pranoko lūkesčius. Pritarė visi. Dantis už dantį. Akis už akį. Smurtu – į smurtą. Ir kilo aukštyn į debesuotą dangų prarastos tautinės vienybės jausmas. Mušti ir prievartauti tokius! Štai tą mes suprantam, mokam ir, galų gale, mums tai juk patinka. Tas saldus žodis kerštas. Duodi į galvą, išprievartauji, ir problemos nėra. Smurto skatintojams „už teisybę“ niekada nėra problemos mušti.
Penkti – tokių buvo daugiausia – girdėjo klykiantį mušamą vaiką, bet tylėjo. Negi kaimyną skųsi – o kas, jei rytoj patį paskųs ausį savajam sukant?
Laidotuvės – vienintelis įvykis, kuris dar sutelkia Lietuvą. Tik laidotuvėse didesnioji – senstanti giminės dalis – susipažįsta su mažesniąja – augančia giminės dalimi. Laidotuvėse susitinka ir pasikalba tautininkas su liberalu, konservatorius su socialdemokratu ar valstiečiu, „vagys“ – su „nevagimis“, tolerastai – su „ė-agirdž-ką“. Drauge padūsauja prie karsto, įkala per pagrabą.
Užmušto berniuko laidotuvės – ne išimtis. Ir pirma, ir antra, ir trečia, ir ketvirta, ir penkta santykio su vaikų mušimu Lietuva iš naujo susipažino per šias kraupias laidotuves. Keturmečio berniuko gražia vaikiška šypsena ir papurusia šviesia galvele, kurią netrukus uždengs karsto dangtis.
Pasirodo, kokių baisių žmonių dar esama Lietuvoj. Aš tai savo vaiko niekada neleisčiau taip. Nagus nukapoti tokiems. Kur žiūri valdžia? Keikia paskutiniais žodžiais – vanoja valdžią, policiją, Vaiko teisių apsaugą sielos, dar užvakar grąžiusios rankas dėl patyčių. Darykit ką nors, šaukia jautresnieji.
Laidotuvės trunka trumpai. Net ir keturmečių berniukų gražiomis vaikiškomis akimis ir papurusia galvele. Ar ne taip pat jautriosios sielos ir pernai šaukėsi keršto ir valdžios po į šulinį Saviečių kaime sumestų vaikų laidotuvių?
Mūsų visuomenė – kaip tas pacientas, kuris atėjęs pas gydytoją griežtai pareikalauja tabletės nuo visų ligų. Ar ne tokios pat stebuklingos tabletės dauguma lietuvių reikalauja iš valdžios ir dabar? Išgąsdinta dar vieno vaiko nužudymo, valdžia gal pagreitins vyno ir alaus apmokestinimą. Ir koks skirtumas, kad keturmečio žudikas vartojo marichuaną.
Iki kito karto. Kasmet vien tik į Santariškių klinikas atveža per 500 sužalotų vaikų, iš kurių ketvirtadalis – sunkiai. Visi atvejai – artimųjų smurtas + tėvų nepriežiūra. Visi mūsų išgydyti vaikai grįžta pas smurtautojus, sako Kauno klinikų vaikų gydytojas.
Ar įmanoma išgyvendinti smurtą prieš vaikus bandant primesti visai Lietuvai dviejų Seimo valstiečių įsikalbėtą „dvasingumą“, tuo pat metu iki pamėlynavimo ginant meluojantį savo partijos bosą? Ar įmanoma išvengti tėvų užmuštų vaikų laidotuvių, jei daugybė žmonių šalyje nemąsto, nei už ką jie balsuoja, nei ko nori iš valdžios, nei ką deleguoja valdžiai? Jei žmonės nepermąstys, ką jie garbina, ką žiūri per TV ir ką kala prie kryžiaus?
Prie kryžiaus kalami dažniausiai tie, kurie pasisako už laisvę, atvirą valstybę, pakantą kitokiam, kitai rasei, tikėjimui, silpnesniam. Ar gali tokia tauta, kurios didesnė dalis nemyli laisvės, dievina iš jų besityčiojantį poną, kuri nemėgsta kitokių nei ji pati, nemušti savo vaikų? Ar gali nemušti savo vaikų tauta, kuri net praėjus po žudynių 74 metams dar neturi padoraus bendro visiems santykio su savo šalies piliečių žydų masiniu išgalabijimu ir žudikų bendrininkų pagerbimais?
Žvakelių degiojimo kultūra vedžioja ratu. Kai griežta norvegų vaikų teisių apsauga „Barnevernet“ iš mūsų budulių ar tų, kurie mano, kad vaikus lupti pedagogiška, paima vaiką, įžymybių tauta metasi prie Seimo degioti žvakelių, šokdina užsienio reikalų ministrą, ambasadą Osle ir keikia valdžią FB.
Kai švelni mūsų Vaiko teisių apsauga buduliams ir tiems, kurie mano, kad vaikus lupti pedagogiška, leidžia užplumpinti vaiką negyvai, įžymybių tauta metasi prie Seimo degioti žvakelių, šokdina ministrus, policiją ir keikia valdžią FB.
Ar ne geriau būtų nubalsuoti už „Barnevernet“ įgaliojimus turinčią Vaiko teisių apsaugą, nes lietuviška tėra policijos, prokuratūros ir kitų nusikaltimo sudėties nerandančių suaugusiųjų žinybų įkaitė?
Negalima. Tauta vėl rinksis prie Seimo, degios žvakeles ir rėks, kad iš padorių tėvų atimami vaikai tik tam, kad būtų atiduoti gėjams. O kas gali lietuviui būti baisiau už gėjų?
Uždaras ratas. Ko labiausiai Lietuvoje trūksta, tai sutarimo kultūros. Mes esame Seimo dauguma, todėl darome tai, ką norime, sako bet kuri valdžią paėmusi partijų kombinacija. Todėl embrionai bus saugomi iki Paskutiniojo teismo dienos. Todėl vaikus lupom ir lupsim. O priluptiems duosim po tautinį kostiumą. Įvedinėjom draudimus ir įvedinėsim. Ir ką jūs mums padarysit?
Žemės ūkio ministras ką tik pasirašė įstatymo keitimo projektą, kuriuo žvejybos kvotos riba vienai įmonei bus sumažinta nuo 40 iki 25 proc. Kodėl taip staiga? Ar nėra rimtesnių dalykų, kaip mėgsta klausti valstiečiai? Nes ką tik socialdemokratai su liberalų pagalba kvotas sumažino iki 40 procentų? Kodėl ne 27 ar 35 proc.? Ir kodėl toks aktyvus čia buvo Kepenis, norėjęs tai prakišti netgi skubos tvarka?
Ne jūsų reikalas. O jei ir jūsų, tai ką jūs mums padarysite?
Nieko. Ką galima padaryti Seimo daugumai, kuri nesuvokia, kad demokratijos esmė – tai, kad mažuma turi jaustis saugiai? Lietuva nuo viršaus iki apačios persmelkta stipriojo teise. Stipriojo (pono) teisė skatina, palaiko smurto kultūrą. Kurioje kraštiniai lieka nuo suaugusiųjų rankos negalintys apsiginti vaikai. Daug mušamų vaikų – šimtai, tūkstančiai.
Vaikus mušanti, vaikus laidojanti Lietuva velka kojas per tirpstantį sausio ledą.