R. Vilpišauskas. Ar reikalingi aukštojo mokslo pokyčiai?

Įsibėgėjant diskusijai dėl naujų iniciatyvų reformuoti aukštąjį mokslą Lietuvoje, pateiksiu keletą pastebėjimų, kurie dabar lieka nuošalyje.

Dabartinė situacija Lietuvos aukštajame moksle vertintina kaip prasta, nors reikia pabrėžti, kad bet kokie apibendrinimai paslepia ir gerus pavyzdžius, kurių taip pat yra – vienose aukštosiose mokyklose daugiau, kitose mažiau.

Bet kalbant apie svarbiausias problemas, neabejotinai viena pagrindinių yra išteklių skyrimas tokioms aukštosioms mokykloms ar jų vykdomoms programoms, kurios veikiau imituoja studijas ir mokslą, kai dėstytojai atpasakoja perskaitytus vadovėlius ir publikuoja referato pobūdžio tekstus menkaverčiuose leidiniuose, kurių nežino ir nevertina kolegos tarptautiniuose mokslininkų tinkluose.

Tokių pavyzdžių, kurie yra subtilesni nei paprastas kitų autorių darbų plagijavimas, galima pateikti ir daugiau: apginamos disertacijos, už kurias daktaro vardą suteikiančioms institucijoms turėtų būti gėda, „draugiška pagalba“ atsainiai recenzuojant kolegų tekstus, kurie po to publikuojami tų pačių institucijų leidžiamuose žurnaluose, atotrūkis tarp užsakomosios studijų programų reklamos ir jų turinio. Palaikant tuo užsiimančių institucijų gyvavimą išsklaidomi ištekliai ir jų neužtenka geriausių aukštųjų mokyklų adekvačiam finansavimui bei juose dirbančių žmonių motyvavimui. Be to, neatstovaujamas viešasis interesas, kurį turėtų ginti Seimas, Vyriausybė ir kitos institucijos.

Tad vertinant bendrai, pagrindinė problema yra tai, ką vadinčiau studijų ir mokslo imitavimu bei valstybės institucijų negebėjimu nustatyti ribų tokiai imitacinei veiklai. Atrodo, kad universitetų autonomija tokiom sąlygom, kai dalis jų akivaizdžiai nėra pajėgūs praktikuoti tikros savivaldos ir laikytis profesionalumo principų, nes tam trūksta arba gebėjimų, arba noro, irgi tampa tik būdu konservuoti tokią situaciją, kuri, beje, daugeliui yra patogi, nes sistemos dalyviai randa būdų „prasisukti“. Tačiau šitaip išgyvenimas tampa dominuojančia veiklos forma, o tai reiškia, kad bet kokie strateginiai tikslai aukštajame moksle – studijų kokybės kėlimas, inovatyvaus mokslo stiprinimas ir sklaida, ypač per tarptautinius tinklus, universitetų indėlis į valstybei ir visuomenei aktualių problemų identifikavimą bei sprendimą – yra arba nekeliami, arba, jei geriausiai vertinami universitetai sugeba juos išsikelti, jų siekimas tampa labai sudėtingu dėl išteklių trūkumo.

Tad pokyčiai neabejotinai reikalingi, tačiau jie bus naudingi tik tokiu atveju, jei išsaugos tai, kas veikia gerai, ir keis tai, kas neveikia. Kaip minėjau, turbūt kiekvienoje Lietuvos aukštojoje mokykloje galima rasti nuoširdžiai dirbančių, kompetentingų ir pokyčius adekvačiai vertinančių žmonių. Tad esminis iššūkis yra išsaugoti tas geros praktikos „salas“, kurios kai kuriuose universitetuose yra nemažos jau dabar, ir sukurti sąlygas bei paskatas prie jų jungtis dėstytojams ir tyrėjams iš tų organizacijų, kuriose jie sudaro mažumą ir kurios veikiausiai jau nebeturi perspektyvų reikšmingai pakeisti organizuojamų studijų kokybės bei judėti link brandesnės mokslinės veiklos.

Pagrindinė problema yra tai, ką vadinčiau studijų ir mokslo imitavimu bei valstybės institucijų negebėjimu nustatyti ribų tokiai imitacinei veiklai.

Ramūnas Vilpišauskas

Laikantis minėtų principų, prioritetą reikėtų teikti veikimui keliomis kryptimis. Pirma, kelti kokybės reikalavimus studijų programoms, kartu reikšmingai padidinant finansavimą didesnių studijų „krepšelių“ forma, nes ypač socialinių mokslų atveju jie yra nepagrįstai maži.

Antra, numatyti studijų finansavimo vienam studentui indeksavimo mechanizmą ateityje, kad jis nepriklausytų nuo lobistinės veiklos, viešų demonstracijų bei politikų malonių.

Trečia, turėtų būti priimtas skaidrus ir aiškiais kriterijais pagrįstas universitetų eksploatavimo ir administravimo poreikių finansavimo mechanizmas, – viena vertus, adekvačiai finansuojantis šiuos poreikius, kad universitetai viduje neperskirstytų lėšų už studijas ne tam skirtoms reikmėms, kita vertus, sukuriantis paskatas efektyviai naudoti turimą nekilnojamą ir kitą turtą bei nepaverčiantis tokio tipo finansavimo universitetų egzistencijos palaikymo priemone.

Jei būtų priimti tokie sprendimai, galbūt nereikėtų ginčytis dėl tokių dalykų, kaip kokius universitetus sujungti, nes per keletą metų perspektyviausi universitetai, kuriuose yra daugiausia gerai dirbančių padalinių ir darbuotojų, dar labiau sustiprėtų, o tie, kas imituoja studijas ir mokslą, prieitų tą ribą, kai tektų patiems apsispręsti, kaip toliau gyventi, ir tas sprendimas jau būtų priimtas „iš apačios“, o ne primestas „iš viršaus“.

Nors prieš priimant sprendimus būtina įvertinti jų finansinį ir motyvacinį poveikį, tikėtina, kad minėti siūlymai galėtų būti įgyvendinti nedidinant bendrų iš biudžeto švietimui skiriamų lėšų arba didinant laikinai iki tol, kol nebereikės finansuoti veiklą imituojančių organizacijų. Aukštojo mokslo pertvarka reikalinga ne tik tam, kad mažėtų studijų imitavimo ir pseudomokslo Lietuvoje, bet ir tam, kad būtų gerbiami mokesčių mokėtojai, kurių lėšomis finansuojama didžioji sistemos dalis, studijų kokybe suinteresuoti studentai bei profesionalūs dėstytojai ir tyrėjai.