R. Zabarauskas. Kartu su pabėgėliais nuversime seksistus ir idiotus Lietuvoje

Seksizmas. Prievarta prieš moteris. Noras ištremti LGBT žmones. Visa tai į Lietuvą atneša grėsmingi radikalai. Nebegalime leisti, kad politinis korektiškumas užklijuotų mums ausis ir akis. Tik pasiklausykime.

„Kuo homoseksualai yra pranašesni už nekrofilus, pedofilus?“, – sako vienas religinis fanatikas. Kitas radikalas smerkia vienišus tėvus ir prilygina juos alkoholiniams gėrimams: abu šie dalykai nesuvokiami jų primityviai kultūrai. Trečia gi aiškina, kad lietuviai išvis nepajėgus savarankiškai mąstyti ir lygina abortus su žmogžudyste: „Žmonės yra baikštūs sau prisipažinti, kad nužudė. Jų nepasodins į kalėjimą, bet jie yra nusižengę... Vietoje to, kad sau pasakytų, kad padarė negerai, jie neigia faktus.“

Mielieji, maža to. Šie radikalai, religiniai fanatikai ne tik kalba. Jie sugebėjo nejučia užimti svarbiausius postus mūsų šalyje. Jie stumia savo įstatymus ir visai mūsų visuomenei mėgina primesti savo tamsuoliškas taisykles.

Ar kalbu apie pabėgėlius iš Sirijos, bėgančius nuo siaubingų karo nusikaltimų? Ne, kalbu apie Lietuvos politikus ir kitus galinguosius. Cituoju Petrą Gražulį, Rimantą Dagį ir Viliją Aleknaitę Abramikienę. Prisimenu, kad turime nuo 2011-ųjų galiojantį „nepilnamečių apsaugos“ įstatymą, kuris neapsaugo nuo pornografinių Audrės Kudabienės anonsų, bet „apsaugo“ nuo pasakų apie dviejų princų meilę. Nepamirštu, kad iš Lietuvos masiškai emigruoja žmonės – tiek dėl finansinių priežasčių, tiek ieškodami oraus gyvenimo svetur. Žinau, kad Lietuvos smurto prieš moteris problemos – vienos opiausių Europos Sąjungoje, o politikai savo kvaila seksistine retorika prie to tik prisideda.

Sirijoje už homoseksualius santykius baudžia trijų metų kalėjimu. Ar ne Gražulio svajonė? Lietuvoje homoseksualumas buvo dekriminalizuotas tik 1993 m. Mat reikėjo įstoti į Europos Tarybą, o ten religinių fanatikų valstybės nepageidaujamos. Paskui priėmėm ir kitus nediskriminavimo įstatymus, nes labai norėjosi Europos Sąjungos pinigų ir saugumo. Dabar jau saugūs ir galim šaukti, ką norim. Šaukiam ir drąsiai kurstom neapykantą, nes gyvenam laisvoj šaly ir mums viskas dzin.

Baisi, monstriška, seksistinė, homofobiška, korumpuota ir remiama Putino yra Sirijos Prezidento Bashar al-Assado valdžia. O ją nuversti norintys ISIS nariai yra dar blogesni. Gėjus jie viešai karia, įkaitindami kraujo ištroškusių tamsuolių minią. Nekaltos mergaitės jiems tinka į žmonas. Ar jus stebina, kad normalūs žmonės nori pabėgti nuo šito košmaro? Ir kad bėga jie rizikuodami savo ir savo vaikų gyvybe?

Ketvirtadalis milijono. Tiek žmonių žuvo. Daugiau nei vienuolika milijonų žmonių priversti palikti savo namus. Tokie yra žiaurūs Sirijos krizės skaičiai. Bet šios skaičius mes skaičiuojame kažkaip kitaip nei Ukrainos ar Paryžiaus terorizmo atakų aukas. Skaičiavimo mašinėlės įsijungia tik tuomet, kai paskutinio šiaudo griebęsi nekalti žmonės pasiekia mūsų krantą.

Apie ką turėtume kalbėti

Taip, kalbėdami apie pabėgėlių krizę, turime nepamiršti Sirijos krizės esmės. Tiek naivus pacifizmas („niekur nesiųskime karių, nes bus tik blogiau“), tiek ciniškas izoliacionizmas („tegu jie ten patys kovoja vieni su kitais“) niekaip nesprendžia problemos, o tik ją gilina. Gana yra gana.

Tačiau pabėgėliams padėti turime. Isterija dėl „violetinių liberalų“ integracijai nepadės. Padės kritika mūsų politikams ir institucijoms, kurios už tą integraciją iš tiesų turėtų būti atsakingos. Ką jos daro? Kol kas žinome, kad sudarinėja testus, į kurių klausimus apie lietuvių kultūrinius ypatumus neatsakytų patys lietuviai.

Šių metų pradžioje nuvilnijo prievartavimo skandalai: pabėgėlių gaujos Kelne, Vokietijoje naujus metus pradėjo pasišlykštėtinai „kabinėdamiesi“ prie moterų. Už tai jie atsakys pagal įstatymus, kaip ir visi kiti nusikaltėliai. Dešinieji pasinaudojo šia proga skleisdami įprastą isteriją: neva Europoje politinio korektiškumo vardan dangstomi kitataučių nusikaltimai. Jiems turbūt labai nepatiks kita istorija, įvykusi tą vakarą. Viena iš aukų, amerikietė Caitlin Duncan grėsmingoje minioje pametė savo vaikiną. Ją apsaugojo ir vaikiną vėl rasti padėjo Ahmadas Mohammadas ir jo draugai. Visi jie – atvykėliai iš Sirijos. Bet ne prievartautojai. Pasirodo, būna ir taip.

O dabar grįžkime į Lietuvą. Rezonansinis įvykis – šulinyje nuskandinti vaikai. Bet juk, kaip teisingai pastebi labdaros ir paramos fondo „Frida“ direktorė Daiva Baranauskė, ir čia viskas susiję su smurtu prieš moterį: „Nebent ji šiaip, nežinia ko, buvo linkusi pasilakstyti pas mamą, o ir policiją irgi šiaip sau išsikviesti?“. Na, bet kas tik Lietuvoje nepakelia rankos prieš moterį. Kas tik nepareikalauja vedybinių pareigų vykdymo, ar neparodo moteriai jos vietos. Negi tai vertinsime kaip rimtą pavojaus signalą? Ar ne taip yra?.. Yra, ir tai vis radikalų, religinių fanatikų, įtikėjusių sakralia santuokos galia, nuopelnas. Tik ne Islamo jie radikalai.

Tiesa yra tokia: niekas pabėgėlių Lietuvoje neintegruos į visuomenę, kurioje būtų gerbiamos moterys, LGBT asmenys ir religinė tolerancija. Neintegruos, nes tokios visuomenės Lietuvoje nėra. Neintegruos, nes atsakingos institucijos pačios yra persmelktos seksizmo, ksenofobijos ir idiotizmo.

Sirų pabėgėliai bėga nuo fašistuojančio diktatoriaus ir nuo už jį dar blogesnių religinių fanatikų. Tai žmonės, išgyvenę psichologinę karo traumą ir patiriantys kultūrinį šoką. Tie, kurie esame nusivylę Lietuvos politikais, korupcija, nepagarba žmogui ir kitomis neteisybėmis – tie kartu su pabėgėliais turime bendrus priešus.

Mūsų priešai, tai seksistai, homofobai, ksenofobai, idiotai, populistai, cinikai, nusikaltėliai ir išverstakailiai nuomonės lyderiai, politikai ir kiti galingieji. Jeigu visuomenė negali išsiversti be savojo „kito“, tegu „kitu“ būna šie idiotai. Nuverskime juos visi drauge.

Nuverskime juos, visų pirma, savo pačių širdyse.