Kaip Lietuvos diplomatija galėjo ir turėjo deleguoti savo eurokomisarą?
Pirmiausia Prezidentas su premjeru pagal prioritetą galėjo nustatyti siekiamų postų sąrašą: pvz., energetikos, Rytų partnerystės ir t. t. Tada sutarti dėl kelių rimtų pavardžių, lygiai vyrų ir moterų, ir pavesti Užsienio reikalų ministrui derėtis, kai tik Komisijos prezidentė buvo patvirtinta europarlamente. Tas kandidatas[ė], kuris potencialiai galėtų gauti geriausią poziciją komisijoje, prezidento ir premjero galėtų būti teikiamas Seimui.
Tai neįvyko dėl kelių priežaščių.
Pirmiausia, skirtingai nei mano E.Gentvilas, R. Karbauskis toliau kontroliuoja padėtį Lietuvoje, ir jam, R. Karbauskiui, nusispjauti į Lietuvos interesus. Todėl jis skiria savo partijos narį eurokomisaru.
Jaunas žmogus, toks kaip 28-erių V. Sinkevičius, visada geriau atrodys šioje „lūzerių“ vyriausybėje. Neseniai dar buvęs tik stažuotoju mūsų ambasadoje JAV, jis liks ištikimas savo patronui, bet kaip Lietuvos atstovas, savo kompetencija ir politine išmintimi, deja, kol kas tėra vidutinybė. Kaip ir kiti du minimi „žalsviečių“ kandidatai.
Antra, rūpintis derybomis dėl Lietuvos eurokomisaro turėjo ministras L. Linkevičius. Bet jis pats pasiskelbė save kandidatu, todėl, matyt, laukia, gal paskutiniu momentu ateis ir jo eilė. Kam stengtis dėl kitų?
Todėl, kaip visada mūsų užsienio politikoje, pakomentavo vidaus politikai, esą mūsų užsienio politika vėluoja. Prie jo su panašiu komentaru prisijungė ir Prezidentas. Būtų negerai, jei prezidentas perimtų iš L. Linkevičiaus „dejonių“ užsienio politiką – tai, kur jų atsakomybė yra svarbiausia. Užsienio reikalų ministerijos deleguota Prezidento patarėja A. Skaisgirytė galėtų pradėti demonstruoti savo profesionalumą ir padėti Prezidentui.
Ar galima dar ką nors pataisyti?
Abejotina, nes nėra šiandien Lietuvoje asmenybių, kurios realiai imtųsi atsakomybės. Nebent Prezidentas G. Nausėda, kuris kol kas demonstruoja tik ryžtą teikdamas kandidatus į teisėjus, kurie jau buvo atmesti Seimo.
Jeigu Prezidentas vis tik imtųsi ES politikos rimtai, nes jis gi ruošiasi važiuoti į ES Vadovų tarybos posėdžius, tai svarbiausia, ką jis galėtų padaryti – tai pateikti bent kelias kandidates moteris.
Atsižvelgiant į tai, kad mes vėluojame, ir kad konkurencija dėl postų jau beveik pralaimėta, o taip pat į tai, kad ES Komisijos prezidentė yra iš krikščionių demokratų, tai galėtų būti dešinės spektro politikės. Tik tuo atveju dar galima būtų tikėtis įtakingesnės pozicijos ES. Akivaizdu, kad pirmoji pavardė – tai Ingrida Šimonytė. Visi ją pažįstame, bet jos išvykimas būtų smūgis vidaus politikos galimybėms Lietuvoje.
Yra ir kita kandidatė, dėl kurios rekomendacinius laiškus Lietuvos vadovams yra parašę tokie ES politikos lyderiai kaip Hansas-Gertas Poetteringas, Markas Eyskensas ir Andersas Foghas Rasmussenas.
Aš kalbu apie nepriklausomybės akto signatarę, ilgametę europarlamentarę L Andrikienę Tiesiog neįtikėtina, kad apie šiuos laiškus nėra informuota visuomenė, o jos kandidatūros Lietuvos vadovai net nėra pateikę svarstymui. Gėdinga, labai gėdinga partikuliarinė, plius myliu-nemyliu politika.
Beje, L. Andrikienės kvietimu Lietuvoje balandžio mėnesį lankėsi ir su tuometine Prezidente buvo susitikęs šiandien bene įtakingiausias Europos politikas, didžiausios Europos parlamente EPP frakcijos lyderis Manfredas Weberis. Šiandien ES vyriausybės pirmininkės postas priklauso moteriai ir dešiniesiems, norim įtakos – atsižvelkim į tai. Siūlyti „valstietį“ valstybės interesų požiūriu atrodo kvailai.
Lietuva bent jau galėtų pateikti kelis kandidatus vyrus ir kelias moteris, bent tuo, kad ir pavėluotai, atrodytume civilizuočiausiai Europoje.
Ar gali Prezidentūra mus išvaduoti iš „ūsuotų bebrų“ politikos? Būtų pats laikas.