Taigi dvi energetinės temos, vienas patarimas opozicijai ir, jei užteks kantrybės skaityti iki pabaigos, moralas apie tai, kas svarbesnis – davėjas ar ėmėjas.
S. Skvernelis = A. Žabolis + A. Sekmokas + V. Bakas + Ž. Vaičiūnas
Buvęs konservatorių Energetikos ministras A. Sekmokas tapo valstiečio V. Bako konsultantu galimame energetiniame tyrime, kuriame pats galėtų būti vienas iš tiriamųjų.
A. Sekmokas pats paskelbė, dėl ko dar papildomai patars V. Bakui, nes jam nerimą kelia kogeneracinių elektrinių statyba, ypač Vilniuje, nes esą „tai gali būti neskaidrus sandoris“.
Tai, kad šis sandoris gali būti neskaidrus, mažai abejotina, nors jo pagrindiniu „varikliu“ buvo premjerų A. Butkevičiaus ir S. Skvernelio patarėjas Tomas Garasimavičius.
Tačiau ar kitas sandoris, proteguojamas „Danpower“, yra skaidresnis, galima dar labiau suabejoti.
Vieno iš „Danpower Baltic“ savininkų A. Žabolio interesai energetikos sektoriuje siekia 2011 metus. Tuo metu būdamas visuomeniniu premjero Andriaus Kubiliaus patarėju, jis įsigijo trečdalį bendrovės „GECO Investicijos“ akcijų ir pradėjo ruošti pirmosios Lietuvoje privačios biokuro katilinės, kuri tiektų šilumą į Kauno miesto šilumos tinklus, projektą.
Tuo pačiu metu per to paties A. Sekmoko vadovaujamą Energetikos ministeriją 2011 m. buvo inicijuojamas Šilumos ūkio įstatymo pakeitimas.
Kaip jau buvo skelbta, pakeitime šilumos tiekėjui numatytas įpareigojimas – iš privačių nepriklausomų šilumos gamintojų privalomai supirkti iš biokuro pagamintą šilumą už ne didesnę kainą, nei ją pasigamina pats šilumos tiekėjas.
Taigi, buvo sudaroma galimybė nepriklausomam šilumos gamintojui iš biokuro pagamintą gerokai pigesnę šilumą tiekėjui parduoti už kelis kartus didesnę kainą. Tada A. Žabolio ir partnerių kompanija „GECO investicijos“ pirmieji Lietuvoje pastatė ir pradėjo eksploatuoti biokuro katilinę Kaune.
A. Žabolio įtikinti vokiečiai jau su „Danpower“ įsigijo ir papildomai pasistatė kelias biokuro katilines bei tapo didžiausiu Lietuvoje nepriklausomu šilumos gamintoju.
Tačiau atsiradus „Lietuvos energijos“ kartu su Suomijos „Fortum Heat Lietuva“ vystomam valstybiniam projektui – „Vilniaus kogeneracinė jėgainė“ (tai ji, anot S. Skvernelio ir A. Sekmoko, yra vystoma korumpuotai), šis projektas galimai pradėjo trukdyti „Danpower Baltic“ interesams. Galų gale Vilniaus miesto Taryba pritarė šiam projektui (už tai balsavo ir Vilniaus konservatoriai), tačiau Vilniaus miesto Tarybos narys A. Sekmokas protestuodamas atsistatydino iš „Vilniaus šilumos tinklų“ stebėtojų tarybos pirmininko pareigų.
A. Sekmokas lankėsi „Danpower“ būstinėje Hanoveryje. Apie jo veiklą ir „Danpower“ interesus, matyt, daug galėtų papasakoti esami ir buvę Vilniaus miesto Tarybos nariai: vicemeras Valdas Benkunskas, administracijos direktorė Alma Vaitkunskienė, meras Remigijus Šimašius.
Prisiminkime, kad „Danpower“ yra minimas ir kitame, galimai korupciniame skandale su biokuro elektrine Kaune, į kurį yra įveltas ir buvęs A. Sekmoko viceministras, dabartinis S. Skvernelio Energetikos ministras Ž. Vaičiūnas. Šį vyriausybės ir „Danpower“ sandėrį šiuo metu sustabdė Vyriausiasis administracinis teismas. Pažiūrėsime, kiek ilgai.
Ką visai tai reiškia?
Vilniuje ir Kaune yra stipriai užmegztas korupcinis elektrinių mazgas, į kurį galimai yra įsivėlę labai aukšti valstybės pareigūnai. Ir paklauskime tada, ar A. Sekmoko paskyrimas V. Bako konsultantu nėra vienos korupcinės pusės stiprus ėjimas žirgu? Ėjimas, reiškiantis prieigą prie VSD ir STT turimos informacijos, kurios V. Bakas žada pareikalauti.
O S. Skvernelis, galimai vairuodamas šį procesą kaip back seat driver, jau tą informaciją, matyt, ir yra gavęs. Kažkuri grupuotė laimės, bet ar laimės elektros ir šilumos vartotojai, labai abejotina.
S. Skvernelis = lobistai + „Orlen“ + V. Tomaševskis
Visa dabartinė politinė grietinėlė mėgsta versti klausyti populiarią melodiją apie tai, kad reikia gerinti santykius su Lenkija, nors patys be tuščio pliurpimo nieko nėra tų santykių gerinimui padarę. Tautininkams, iš už kampo pagąsdinus, kad išduodami tautos interesai, visi patogiai neria į krūmus, idant tęsti įkyrėjusias kalbas.
Tai, žinoma, erzina Lenkijos pusę, o kai kurie tikri ar netikri jos „atstovai“ nuolatos ieško silpnų, o tiksliau „stiprių“ mūsų politikų. Dabartinis momentas ypač patogus, nes kai kam reikia kandidatuoti į prezidentus, finansinis rėmimas apribotas įstatymais, o papildomi „grynieji“ nepakenks.
Be to, lietuviška valdžios koalicija nesigėdija viešai ir neviešai tartis su kai kuriais lenkų frakcijos nariais, akivaizdžiai simpatizuojančiais Kremliui. Mano nuomone, tai yra pats blogiausias „santykių gerinimo“ variantas, ir pačiai Lenkijai tai nenaudinga.
Ar energetikos ministras Ž. Vaičiūnas, Susisiekimo ministras R. Masiulis, premjero patarėjas ekonomikai L. Savickas, premjero patarėjas tautinių mažumų klausimais Artur Liudkovski sugebės ginti ir Lietuvos interesus, ne vien vykdyti komandas iš viršaus, netrukus pamatysime.
Kaip reaguos Aplinkos ministras K. Navickas ir ministras Ž. Vaičiūnas į „Orlen Lietuva“ reikalavimus dėl šviesių produktų naujos talpos Būtingės terminale, neatsižvelgiant į galimus poveikio aplinkai ir ekologinės žalos vertinimo pažeidimus? Kaip tai vertins Aplinkos apsaugos agentūra, Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas, Energetikos inspekcija?
Tiesa, Ž. Vaičiūną jau pamatėme, kaip jis dalyvavo keistoje operacijoje plačiai nuskambėjusiame, galimai korupciniame aukciono sąlygų pakeitime dėl vadinamo tretinės galios rezervo 2018 metams.
Prieš pat aukciono paskelbimą kompanijos „ORLEN Lietuva“ prašymu „Litgrid“, suderinusi su Energetikos ministerija, iš esmės pakeitė aukciono sąlygas ir atsisakė nuostatos, kad aukcione negali dalyvauti elektros gamintojai, turintys įsiskolinimų už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, vadinamą VIAP.
„ORLEN Lietuva“ prašymą pakeisti aukciono sąlygas į jiems palankias „Litgrid“ gavo rugsėjo 15 dieną ir, suderinusi su Energetikos ministerija, į jas atsižvelgė. Aukciono laimėtojai preliminariai paskelbti jau spalio 6 d.
Atkreipsiu dėmesį, kad „ORLEN Lietuva“ skola siekė 9,6 milijonų eurų, nors 2018 m. sausio 25 d. buvo paskelbta, kad Lenkijos naftos koncernui priklausančiam AB „Orlen Lietuva“ treti metai iš eilės buvo rekordiniai. 2017 m. fiksuotas 244 mln. USD grynasis pelnas.
Priminsiu, kad mūsų Konstitucinis Teismas VIAP yra pripažinęs privalomu, o tuo tarpu Lenkijos koncernui leidžiama vesti derybas su Energetikos ministerija dėl VIAP mokesčio mažinimo ir skolos galimo panaikinimo.
Šią galimą aferą dėl aukciono sąlygų pakeitimo ėmėsi tirti V. Gailiaus vadovaujama Seimo antikorupcijos komisija. Tik jos rezultatų kol kas nematyti, matyt, komisijos pirmininkui labiau rūpi nesibaigiančios jo partijos problemos nei valstybės reikalai.
Kiek yra žinoma, paraleliai „ORLEN Lietuva“ veda derybas su Susisiekimo ministerijos bei AB „Lietuvos geležinkeliai“ vadovais dėl geležinkelių tarifų. Įvykdžius Lenkijos koncerno reikalavimus, „Lietuvos geležinkeliai“ nepagrįstai per metus galimai netektų apie 30–40 milijonų eurų iš „Orlen Lietuva“ krovinių pervežimo paketo.
Nederėtų pamiršti ir dar vieno įtakos Lietuvos valdžios institucijoms darymo fakto, susijusio su Strateginių įmonių įstatymo projekto svarstymu Seime.
Tai viešai pripažino ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas V. Bakas, kalbėjęs apie vieno lobisto, besigiriančio ryšiais su VSD direktoriaus pavaduotoju, pasitelkimą Lenkijos koncerno „atstovams“ darant įtaką sau palankioms įstatymo pataisoms Seime.
PKN ORLEN S.A. valdo 100 proc. akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ akcijų. AB „ORLEN Lietuva“ generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas yra Michał Rudnicki. Pastarojo sutuoktinė Renata Rudnicka yra asociacijos „Lenkijos ir Lietuvos prekybos rūmai“ vykdančioji direktorė, o šios asociacijos valdybos pirmininkas yra buvęs V. Tomaševskio paskirtas energetikos ministras J. Neverovič.
Nesupraskit neteisingai. Esu už tai, kad mūsų Vyriausybė bendradarbiautų su Lenkija, ir bet kokie kontaktai su lenkų vyriausybe yra strategiškai svarbūs. Tačiau jei pasirodys, o į tai panašu, kad kai kurie sandoriai nėra abipusiai naudingi ir vyksta su įvairių šešėlinių veikėjų pagalba, bendradarbiavimas gali būti atblokštas atgal.
Na ir kas (big deal)?
Šiais klausimais galėtų pasisakyti prezidentė D. Grybauskaitė. Galbūt ji jau jaučiasi per silpna ką pakeisti (be reikalo, jei taip), bet bent jau žinotume, kurioje ji pusėje, jei čia iš viso dar yra trečioji pusė.
Nesuprantu ir to, kodėl opozicija nesinaudoja įstatymo leidžiama teise savo parašais inicijuoti spec. komisijų veiklą ir pradėti tirti ne tik šiame straipsnyje minimus faktus, bet ir R. Karbauskio galimus ryšius su M. Kantoru. Ar yra šiandien drąsių piliečių, dar kartą galinčių paklausti premjero S. Skvernelio, kad pagrindus maždaug trečdalį jo namo vertės („dėžutės“ vertę) derėtų pagrįsti ir likusią didesnę dalį. Kas ir už kiek tiekė namo vidaus įrangą?
Bijoma, kad R. Karbauskis neleis, nepatvirtins komisijos, VSD neduos konservatoriams informacijos? Tai tegu nepatvirtina. Bet klausimai bus užduoti. Į juos galės atsakyti naujas prezidentas ar naujas Seimas.
Nemalonu mokyti opoziciją ar jai duoti patarimus, bet jei jie siekia išlikti principingais, gal vis dėlto derėtų įvertinti, pasisakyti (gal atsiriboti?) ir nuo asmenų, buvusių jų bendražygiais, o šiandien patarnaujančių R. Karbauskiui bei S. Skverneliui. A. Pikžirnis, buvęs Jaunųjų konservatorių lygos pirmininkas, dabartinis S. Skvernelio patarėjas; D. Matulionis, buvęs A. Kubiliaus kancleris, dabartinis vicekancleris; ministrai R. Masiulis, Ž. Vaičiūnas, V. Bako konsultantas A. Sekmokas ir dar nemažai kitų. Kas jie – jau buvę konservatorių bendražygiai, išdavę savo įsitikinimus ir draugus, ar jau „profesionalai“, aptarnaujantys bet kokias partijas?
Galbūt reikėtų apnuoginti šį gudrų S. Skvernelio planą – pasislėpti už buvusių ar esamų konservatorių, kad paralyžiuotų kritikos efektyvumą?
Kas blogiau – kyšį duoti ar imti?
Retorinis klausimas – ką turime labiau smerkti – žabuolius, kurie naudojasi skverneliais, ar politikus, kurie „melžia“ verslininkus?
Sveiko proto atsakymas, matyt, būtų – abi pusės kaltos. Kaip ne keista, sprendžiant iš viešos diskusijos gali atrodyti, kad mes labiau linkę kaltinti verslą, ne politikus. Gal geriau juos suprantame, įsivaizduojame, kad ir patys jų vietoje taip pasielgtume?
Gal bloga analogija, bet ką reiktų suimti – ligonį, kuris atsidėkojo daktarui, ar daktarą, kuris susigundė, nes atlyginimas per mažas? Gal nemanytumėme, kad ligonis iškart turėtų sėdėti parų, kol nenuteistas, tiesa?
Tada paklauskime, pvz., kodėl R. Skaisgirys su triukšmu ir nenuteistas buvo pasodintas už „dramblio davimą“ (kuris iki šiol neįrodytas), o R. Paksas, kuris gavo „dramblį“, net nėra kaltinamas? Kodėl R. Kurlianskis buvo pasodintas parų, o E. Masiulis kol kas to išvengė? Tai R. Paksas ir E. Masiulis geresni, lygesni? Ar tiesiog jie pasislėpė po politikų imunitetu, nors pagauti nusikaltimo vietoje in flagrante delicto ir galėjo būti suimti.
Ar pastebime, kad nežiūrint Seimą purtančio skandalo, iš politikų negirdėjote pasiūlymų viešai atsisakyti imuniteto ?
Štai tokia mūsų, rinkėjų moralė. Pripratome. Renkame vėl juos iš naujo. Politikai parodo išsižiojusiems rinkėjams – čia ne mes, čia verslininkai kalti, kad mus perka, gundo. Ir mes, rinkėjai, iš esmės neprieštaraujame šiai logikai. Yra europinės konvencijos, siūlančios griežtas politines sankcijas už korupciją teistiems politikams. Bet jos Lietuvoje negalioja.
Būtų gerai atimti balsavimo teisę iš tų rinkėjų, kurie toliau balsuoja, pvz., už korupciją teistą G. Palucką, ar nors panaikinti tokią partiją – LSDP – kaip juridinį asmenį, kurios nariai jį renka pirmininku. Sveikiau demokratijai ir Respublikai būtų. Juokauju, žinoma.