Raimundas Lopata. Kostas Kalinauskas – Didžiosios Lietuvos didvyris

Aliaksandras Lukašenka prieš kelias dienas pareiškė, kad Kostas Kalinauskas – „saviškis, Baltarusijos valstybės atstovas ir pilietis“. Tačiau jis paragino neliesti palaikų, istorikus nepolitizuoti ir prisipažino, kad jis pats kaip istorikas baiminasi plačiau nagrinėti šį klausimą.

Dalis radikalių nacionalistų, buvusių Baltarusijos liaudies fronto veikėjų, skirtingai nuo A. Lukašenkos mano, jog K. Kalinauskas yra svarbiausias baltarusių nacionalinis didvyris ir palaidotas jis turi būtent Vilniuje, nes, anot jų, Vilnius yra baltarusių.

Tuo tarpu Baltarusijos inteligentijos atstovai su Nobelio literatūros premijos laureate Svetlana Aleksijevič priešakyje kreipėsi į Lietuvos vyriausybę prašydami į jų šalį grąžinti perlaidoti Baltarusijos didvyrį K. Kalinauską, idant jo palaikai primintų baltarusiams kaip reikia „mylėti savo tautą ir žmones bei už ją kovoti“.

O prieš keletą mėnesių Kauno kunigų seminariją baigęs, puikiai lietuviškai kalbantis Baltarusijos Katalikų Vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Tadeušas Kondrusevičiaus yra pabrėžęs, kad tiek jam asmeniškai, tiek Katalikų bažnyčiai Baltarusijoje K. Kalinausko palaikų pagerbimas yra labai svarbus.

Kalinauską jis mato kaip modernios baltarusių tautos šauklį, kovotoją prieš Rusiją, išskirtinę istorinę asmenybę formuojant šiuolaikinę baltarusių tapatybę ir stiprinant 3,5 mln. Baltarusijos Katalikų bažnyčios autoritetą, kuris yra toks pats reikšmingas kaip ir stačiatikių. Jis prašė Lietuvos bent dalį K. Kalinausko palaikų iškilmingai palaidoti Baltarusijoje.

Tai kam priklauso vienas iš 1863–1864 m. Lietuvos ir Lenkijos sukilimo prieš caro Rusiją vadų Kostas Kalinauskas?

Atsakymas aiškus – K. Kalinauskas priklauso Lietuvai (Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai), o LDK politinės savivokos elementai leidžia jį laikyti Lietuvos ir Baltarusijos, taip pat ir Lenkijos didvyriu.

Trumpai priminsime, kad K. Kalinauskas (Kастусь Kалiноўскi; 1838–1864) – gimė Mastaulėnuose, prie Svisločiaus Gardino srityje, studijavo ir baigė teisę Sankt Peterburgo universitete, dalyvavo slaptuose studentų ir karininkų būreliuose, sukilimo metu buvo Gardino vaivadijos komisaru, Laikinosios nacionalinės vyriausybės Lietuvos provincijos komiteto vadovu, leido pirmąjį laikraštėlį gudų kalba lotyniška abėcėle „Valstiečių tiesa“ (Mužyckaja prauda), aiškiai pasisakė už mokymą mokyklose baltarusių kalba, kaip slaptažodį tarp sukilėlių naudojo žodžius „Aš myliu Baltarusiją“. Poetas, paskutinį eilėraštį prieš mirtį skyręs Baltarusijai baltarusių kalba. Katalikas.

Kas formuoja Baltarusijos nacionalinį identitetą

Viena iš priežasčių kodėl Baltarusija tebelieka prorusiškai orientuota – nacionalinės savimonės trūkumas, baltarusiškumo menkavertiškumas valstybėje.

Kaip atsvara Kremliaus propaguojamam dviejų artimiausių ir amžinai broliškų slavų tautų naratyvui, dalis įtakingų Baltarusijos intelektualų, visuomenės veikėjų baltarusiškumo pradžios ir didybės ieško LDK istorijoje. Radikaliausiose LDK istorijos versijose, kurių argumentus neretai taiko ir oficialusis Minskas, lietuviams vietos LDK nedaug telieka.

Šie du pagrindiniai konkuruojantys baltarusių istorinės sąmonės naratyvai neatitinka Lietuvos istorijos politikos, Lietuvos bei platesnio regiono interesų. Tai, kad K. Kalinauskas, būdamas kovos prieš carizmą ir Muravjovą-koriką simboliu, tuo pačiu yra vienas reikšmingiausių asmenybių baltarusiškame nacionaliniame panteone, atveria netikėtas galimybes dar vienai Baltarusijos istorinės savimonės krypčiai.

Baltarusijos panteonas: K. Kalinauskas versus Muravjovas-korikas

Tiek populiarioji istorinės atminties, tiek svarbiausių baltarusių intelektualų istorinė versija tapatina K. Kalinauską su Baltarusijos politinės tautos formavimusi ir modernaus valstybingumo pradžia.

Nemažai daliai baltarusių praktiškai – tai asmenybė nr.1, sulyginama tik su P. Skorina. Jiems K. Kalinauskas maždaug yra tas, kas mums yra J. Basanavičius ir V. Kudirka – dar XX a. pradžioje pripažintas nacionaliniu didvyriu, neuždraustas sovietų valdžios, įamžintas ir dabartiniuose vadovėliuose, ir gatvių pavadinimuose, yra svarbiausia nacionalinio panteono dalis.

Kitą nuomonę skleidžia artimas A. Lukašenkos aplinkai istorikas I. Marzaliukas. Jis teigia, kad K. Kalinauskas – mitologizuotas veikėjas, kovojęs ne už Baltarusijos, bet už Lenkijos idėją, kadangi 1863–1864 m. sukilimas buvo lenkų darbas. Todėl K. Kalinausko Baltarusijai nereikia.

Šis aiškinimas primena caro valdžios ir sukilimo malšintojo grafo M. Muravjovo instrukcijas nušviesti sukilimą kaip „lenkų reikalą“, t. y. kaip lenkų kėsinimąsi į Rusijos imperijos teises, kurios buvo įtvirtintos trečiuoju Abiejų Tautų Respublikos padalijimu užbaigus rusiškų žemių, kadaise Lenkijos karūnos pasiglemžtų, surinkimo procesą.

Tokią prorusišką baltarusių tapatybės versiją Baltarusijoje uoliai skleidžia vadinamojo „Vakarų rusizmo“ („Rusų pasaulio“) atstovai: XIX a. nebuvo jokios baltarusių tautos, sukilimas buvo lenkų intriga prieš Rusiją, Kalinauskas – maištininkas, atsakingas už stačiatikių žudynes, o herojus yra M. Muravjovas, apgynęs stačiatikius, numalšinęs maištą ir įvedęs tvarką.

Beje, Rusijoje M. Muravjovas šiuo metu suvokiamas ir kaip imperijos Šiaurės Vakarų krašto reformatorius. Apie jį rašomos monografijos, kurias finansuoja prezidento administracija. Kaip ir keliais kitais caro Rusijos veikėjais juo žavisi V. Putinas. Viena iš oficialių istorijos politikos užduočių – atsispindėti Rusijos kaip buvusios metropolijos poimperinę trauką. Čia ir surasta vieta M. Muravjovui.

K. Kalinauskas Lietuvos istorinių asmenybių „panteone“

Skirtingai nei Baltarusijoje, K. Kalinauskas, kaip, deja, ir pats sukilimas, kol kas nevaidina svarbaus vaidmens lietuvio istorinėje atmintyje. Kalinauskas Lietuvos tūkstantmečio asmenybių sąraše nepateko net į šimtuką.

1863–1864 m. sukilėlių palaidojimo vieta visada buvo žinoma. Tai, kad toje vietoje iki šiol nebuvo jokio oficialaus atminimo ir pagarbos ženklo, rodo ne tik istorijos politikos aplaidumą, bet ir, deja, K. Kalinausko kaip asmenybės realią vietą šiandienos mūsų istorinėje sąmonėje.

Reikia viltis, kad iškilmingas sukilėlių palaidojimas Rasų kapinėse, dalyvaujant užsienio delegacijoms, paskatins lietuvių pasididžiavimą savo istorija ir 1863–1864 m. sukilimu. O K. Kalinausko, tuometinės didžiosios Lietuvos (su lietuvių ir baltarusių tautomis) didvyrio, atminimu bus deramai pasirūpinta abiejose valstybėse. Ir, kad K. Kalinausko svajonė apie laisvą nuo Maskvos įtakos Baltarusiją išsipildys.