Apgavikiški rezultatai pramušė kiek aptirpusį pastaraisiais metais susitaikymo ir nuolankumo kiautą.
Pirma stadija
Iki tol dauguma baltarusių gyveno pagal principą: „Leiskite man kurti savo laimę mažame kambarėlyje“. Žiaurus susidorojimas su taikiai mitinguojančiais ar tiesiog einančiais pro šalį, kankinimai sulaikymo vietose sudaužė į šipulius įsivaizduoto saugaus kambarėlio sienas.
Pasirodė, kad ramų užutekį garantavęs režimas bet kada panorėjęs kiekvieną baltarusį sumals į miltus, o batkai net ūsas nevirptelės.
1991 m. rugpjūčio pučas Maskvoje yra gera iliustracija, kaip valdžiažmogiai gali nutolti nuo realybės. Tada pučistams nelauktai paaiškėjo, kad atgal į Sovietų Sąjungą niekas nenori.
A. Lukašenka irgi skrajoja astraliniame pasaulyje. Kaip pats papasakojo nesename interviu, internetu jis nesinaudoja, o informaciją jam pateikia aplankalėliuose. Matyt, jam nupaišė tuos 80 proc., kuriais jis tiki, o šie sukėlė pirmą baltarusių protesto stadiją - spontanišką apgautųjų pasipiktinimą.
Antra stadija
Antrą stadiją sukūrė irgi valdžios veiksmai. Prisiminkime Kijevą 2013 m. lapkritį: negausų būrį eurointegracijos šalininkų Maidane pabrėžtinai negailestingai vaikė ir mušė „Berkutas“. Šiuolaikinės technologijos smurto vaizdus ištransliavo po visą šalį. Silpstantis bruzdėjimas virto visuotiniu pasipiktinimu, ir milijonas ukrainiečių išėjo į Maidaną, kad pasakytų neleisiantis valdžiai trypti orumo.
Minskui nepadėjo bandymai blokuoti internetą, ir telefonais filmuoti susidorojimai pasklido po Baltarusiją. Vėliau juos ėmė pildyti kraupūs sulaikytųjų pasakojimai apie nežmonišką pareigūnų elgesį.
Baltarusiams pasipriešinimas per Antrąjį pasaulinį karą yra svarbi jų identiteto dalis, ir staiga vieną rytą je sužinojo, kad neva jų ramybę saugantys omonininkai elgiasi su piliečiais lygiai kaip gestapas, apie kurio žiaurumus jie matė filmuose ir skaitė knygose.
Antroji stadija buvo smurtas ir sumuštos tautos reakcija. Įvyko tas pats, kas ir Ukrainoje – valdžia apsiskaičiavo. Tikėjosi, kad bananais suvarys visus atgal į „savo mažus kambarėlius“, o išėjo atvirkščiai – žmonės ne susigūžė, o išsitiesė.
Trečia stadija
Dabar vyksta trečia stadija – pažadinto ryžto koordinavimas. Jeigu atsitiesusių žmonių jausmai ir siekiai nebus nukreipti į mažesnius ar didesnius renginius, į mažesnius ir didesnius tikslus, neįsikūnijęs į konkrečius veiksmus ryžtas ims blėsti.
Visuotinio jausmo palaikymui reikalinga dramaturgija, tam tikras siužetas. Ukrainoje tai buvo, pavyzdžiui, sekmadieninės večės. Baltarusijoje tai galėtų būti visus vienijantis siekis išlaisvinti politinius kalinius, gausūs piketai su periodiškai kaip priedainis besikartojančiais mitingais prie įkalinimo vietų. Bandymai vaikyti jėga vėl sukeltų dabar jau užsivedusių žmonių masinį plūstelėjimą į gatves.
Kol kas krauju susitepęs tik Omon‘as (specialios paskirties milicijos būrys). Bet jų yra tik 1500, ir visai šaliai užgniaužti jėgos per silpnos. Daug priklausys nuo kitų jėgos struktūrų – ar jos užsistos uzurpatorių, kad kažkiek pratemptų savo sotų dabartinį gyvenimą, ar generolai kalbėsis su, pvz., koordinacine taryba ir patikės, kad nebus keičiami, jei bus lojalūs tautai, ir taip užsitikrins ramią ateitį. Prisimena Sąjūdžio laikai, kai daug kas būdavo aptariama neformaliuose ir slaptuose pokalbiuose su komunistinės Lietuvos valdžiai artimais veikėjais, o jie transliuodavo pasiūlymus aukštyn nomenklatūros laipteliais.
Kodėl A. Lukašenka nenaudoja jėgos toliau? Todėl, kad nėra tikras, ar jo įsakymą visi generolai vykdys. O jei nevykdys?.. Diktatorius, kurio nustoja klausyti jėgos struktūros – jau nebe diktatorius... Ir su kiekviena diena pralieti kraują bus vis sunkiau. Senoji sutartis, kai stipri valdžia garantavo nebaudžiamumą net už žudymus, nebeveikia. Valdžiai pritrūko jėgos, ji išsikvėpė, o tautoje baimę įveikė gėda toliau būti valdomiems batkos – tėtušio.
Lėlininkai iš Rytų
Bet yra trečia jėga, kuri gali įvykius apversti aukštyn kojomis. Tai Vladimiro Putino Rusija. Kol kas reakcija išoriškai vangi ir sunku patikėti karine intervencija. Tai nereiškia, kad V. Putinas atsisakė savo planų prisijungti Baltarusiją.
Tikėtina, jog žvalgyba jį teisingai informuoja, kad baltarusiai rusų kariuomenės nepasitiktų kaip išvaduotojų. Kremliaus kurmiai praneša, jog jėgos sparnas prezidentą spaudžia imtis veiksmų, o pats V. Putinas jau toli gražu nebe toks beatodairiškai ryžtingas, kaip 2014 m., kai nusprendė anesuoti Krymą, nors dauguma artimos aplinkos patarinėjo to nedaryti. Nulėmė mažuma, tikinusi, kad neigiama Vakarų reakcija bus trumpalaikė: pagrūmos ir liausis. Pasirodo – ne, ir sankcijos tęsiasi jau šešeri metai. Faktas, kad už Baltarusijos aneksiją gresiančios sankcijos kirstų skaudų smūgį ir taip sunkiai gyvenančiai Rusijos ekonomikai.
Geriausia išeitis būtų, jei A. Lukašenkai staiga tektų pasitraukti dėl ūmai pablogėjusios sveikatos. Šviežiausias pavyzdys - kaip sykis Baltarusijos diktatoriui pasižiūrėti! – lyg tyčia šiomis dienomis ligoninėje atsidūręs Rusijos opozicionierius Aleksejus Navalnas. Jo būklė tokia, kad ilgai nedrums ramybės Rusijos oligarchams ir korumpuotai viršūnėlei savo tyrimais. Omsko gydytojai A. Navalno neatiduoda atskridusiam vokiečių medikų orlaiviui. Ligonio artimieji ir draugai sako, kad bijoma, jog kūne vokiečiai aptiks nuodų.
Batka atsargus – prisileidžia tik gydytojus iš Kinijos. Nei vietinių, nei rusų specialistų jam nereikia. Savo šaltinius Rusijos valdžioje turintis Valerijus Solovėjus prieš kelias dienas paskelbė, kad praėjusį šeštadienį, rugpjūčio 15 d., A. Lukašenką ištiko galbūt du mikroinsultai. Dėl vieno abejojama, o kitą patvirtinęs tyrimas tomografu. Laikinai buvę veido mimikos sutrikimų, bet jie greitai praėję.
Sunkūs laikai Aleksandrui Grigorijevičiui! Net apsiputojęs laikosi valdžios, o dar insulto reikia saugotis: blogas gandas eina iš Maskvos, iki šiol nei patvirtintas, nei paneigtas. Jį lydi skeptiškas Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo vertinimas, kad rinkimai „nebuvo idealūs“.
Rusijai A. Lukašenka nėra vertybė savaime. Greičiau atvirkščiai. Jo vartymaisi tai į Rytus, tai į Vakarus yra atsibodę iki gyvo kaulo. Šitas ūsorius jau aiškiai perkepė užsibuvęs keptuvėje.
Blogybė Rusijai yra tik diktatoriaus nuvertimas spaudimu iš tautos.
Pavyzdys užkrečia, todėl V. Putinas yra visų diktatorių gelbėtojas.
Bet A. Lukašenkos elegantiškas pakeitimas lojaliu Maskvai įpėdiniu Kremlių tenkintų. Vyšnia ant torto galėtų būti kokios nors strateginės Baltarusijos įmonės pardavimas baltarusiškų šaknų turinčiam Rusijos oligarchui iš V. Putino rato. Jokio visuomenės pasipiktinimo nekiltų. Baltarusija – ne Ukraina, ji meiliai atsigręžusi į Rusiją.
Kinija yra vienintelė reali jėga, kuri gali padėti A. Lukašenkai išlikti nenuverstam Maskvos. Aišku, su viena sąlyga. Jeigu potencialus įpėdinis garantuos kinams galimybes toliau tvirtinti savo placdarmą Baltarusijoje, kur jie investavę milijardus.
Todėl ateities scenarijų lems ir gebėjimai tartis viduje, ir su trečiomis šalimis, o daugiausiai lems, ar yra Baltarusijoje subrendusi ta kritinė maždaug 4 proc. piliečių masė, kuri pasiryžusi varžytis su režimu ir ilgesnėje distancijoje, negu dvi savaitės.