Ramūnas Bogdanas. Bestuburiai dariniai savivaldoje

Laikas būtų apsiprasti su rinkimų komitetais, – juk jau pragyvenome su šiuo reiškiniu vieną savivaldos rinkimų kadenciją.

Tačiau vis dar šiaušiasi politologų, partinės nomenklatūros ir kitų aiškią tvarką mėgstančiųjų plunksnos, skrebenančios apie nuostabą dėl įvairovės, kuri netelpa į jų turimus stalčiukus.

Juk taip norėtųsi susidėlioti visą gyvenimą ir jį aptarnaujantį pasaulį ant susikaltų lentynėlių. Pageidautina, kad jų nebūtų per daug, nes įvairovė tik sumaištį kelia.

Yra pakankamai daug skonio ar nuomonės formuotojų, kurie stengiasi įtikinti žmones, jog kokių trijų rūšių konservuotų pomidorų lentynoje yra per akis bet kurio skonio patenkinimui. Masiniam skoniui gal ir pakaktų, bet vis dar pasitaiko gurmanų, ir gana įtakingų, kuriems to nepakanka. Jiems atsidaro subtilybėmis prekiaujančios krautuvėlės.

Sena pasiūla nepatempia

O ką daryti žmonėms, kurie politinių partijų pasiūlos lentynose neranda nieko priimtino? Vienas net per įpakavimą matosi jau papuvęs, dėl kito netikima, jog atidarius rasi žadėtą produktą, trečias įskilęs nuo vidinio slėgio ar sulankstytas teisėsaugos kūjeliu.

Nuolat nuodijant rinkėjus jiems iš anksto nebepriimtinais, jau jų išbandytais produktais, galima visą valstybę paversti sunkia ligone.

Štai tokioje situacijoje rinkos sąlygomis visada reikalo imasi netenkinamą poreikį pastebėję gudročiai. Juos veda ne motinos Terezos idėjos pamaitinti alkstančius.

Pagrindinis rinkos variklis yra ne artimojo meilė, o pelno, naudos siekis. Tiekėjai išrikiuos jums dešimt rūšių ryžių ne rūpindamiesi skonių įvairove, o siekdami atverti kuo daugiau piniginių.

Politiniame pasaulyje akivaizdžiai suprastėjus siūlomų produktų kokybei ir skambant varpams, kad niekas jų nebenori imti, radosi nauja dar neragauta pasiūla – rinkimų komitetai. Jei pamenate, prireikė net Konstitucinio Teismo rakto, kad jie būtų įleisti į politikos turgų savivaldos lygmenyje. Iki tol valdžioje sėdintys murkė: rinkitės iš mūsų, iš partijų – štai kokia daili jų eilutė rikiuojasi.

Nesuvokimą, kad partijos savo kokybe netenkina rinkimų rinkos, nuolat išnaudoja visokie vienos kadencijos gelbėtojai. Savivaldoje tai ėmėsi išnaudoti įteisinti rinkimų komitetai.

Jie nėra unikalus, tik Lietuvai būdingas reiškinys. Kaimyninėje Lenkijoje tokie komitetai veikia jau nuo dešimto dešimtmečio. Lietuviška ypatybė yra ta, jog dešimt kartų didesnė Lenkija išsiverčia su 27 komitetais, o Lietuvoje šiemet rinkimuose dalyvavo beveik 90. Išvada: visiškas susmulkėjimas.

Ne rinkimų kovos būriai, o tiesiog komitetų faršas, užpildantis savivaldos aukštą valstybės pastate. Iš viršaus į jį centrinė valdžia jai patinkančiose vietose tai žalią kiaušinį įmuš, tai įbers miltų ar pasmulkins druskelės, kad panižtų.

Savivaldos reforma Lietuvoje yra įstrigusi pusiaukelėje, todėl daug ką lemia ne vietos valdžia, o centras Vilniuje.

Lietuviškos savivaldos nebrandumas

Bet gal ir gerai, kad viskas neatiduota savivaldai? Ar ji tikrai jau subrendusi spręsti atsakingai?

Rinkimų komitetų populiarumas šiuose rinkimuose radosi iš to, kad savivaldybėse partijų skyriai taip akrobatiškai sudarinėdavo koalicijas, kad rinkėjas šiurpo, matydamas, kaip jo rinktas viltingai pukšėjęs ežiukas kryžminasi su to rinkėjo nekenčiama gyvate ir vietoj neišpildytų pažadų gimsta spygliuota viela.

Kol vietinė partinė nomenklatūra Lietuvoje puikavosi savo itin lanksčiu stuburu, rinkėjų akyse jie tiesiog apleido įprastą žmonių pasaulį, kuriame dar šį tą reiškia įsipareigojimai, duoti žodžiai ir skelbtos vertybės.

Jie atsidūrė kitame – bestuburių pasaulyje. Šis yra labai gausus ir pasižymi begaline įvairove. Tikrai yra iš ko rinktis.

Į komitetus sukurnėjo visokie partiniai perbėgėliai bei pabėgėliai, teisėsaugą dominantys veikėjai, planų turintys verslininkai ir starto aikštelės ieškantis jaunimas.

Būdami smulkutė Lietuvos mastu „grupė draugų“, tenkinsis siekiais, kurie tenkina saviškius iš kiemo.

Didesnė problema gali rastis Kaune, kur kiemas per didelis ir matosi iš toliau, o apetitą ribojančios priežiūros nebeliko. Kuo didesnis pasitikėjimas parodomas, tuo didesnės bausmės geidžiama, kada pasijunti apgautas. Kas suvaldys godulį ten, kur jūra rodosi iki kelių?

Finalinė dvikova dėl sostinės mero galvos virto parodijos tevertu teisto „piliečio Benderio“ pasistumdymu prie prokuratūros su besišypsančiu kapitonu, neseniai pasprukusiu iš audron patekusio savo partijos laivo. Klaipėdoje vieną iš finalo dalyvių, metusį jį auginusius socdemus, kai šie liko be valdžios, pinigais parėmė asmenys, Valstybės saugumo departamentui keliantys susirūpinimą, kuris yra viešai paskelbtas ataskaitoje.

Praeitą kadenciją vidutinis Lietuvos meras buvo 51 metų inžinierius mechanikas. Jei savivalda yra nacionalinių kadrų kalvė, kur išrinktieji turėtų įgauti supratimo, kaip valdoma valstybė ir kaip vykdoma politika, su tokiu išliekančiu statistiniu meru tikrai kokybės nei Seime, nei Vyriausybėje neužsiaugintume.

Lauksime kruopščių studijų, ką mums atnešė ir ką žada ši kadencija.

Tuo tarpu Seimo politikai, pramiegoję praėjusią savivaldos kadenciją, galėtų pagaliau imtis vienodinti žaidimo taisykles partijoms ir komitetams.

Rinkimų kampanijas maitina pinigai, todėl jų srautai visiems dalyviams, turi tekėti per standartines šių degalų kolonėles su vienodais skaitliukais, be jokių galimybių pasipildyti rinkimų kuro baką kokiomis nors neaiškios kilmės ir gamybos injekcijomis.

Nuo to labai priklauso rinkėjų sveikata ir jų įgalumas rinktis galva.