Bagdade sunaikintas Irano Kudso grupuotės vadas drauge su jį pasitikusiais vietinės šiitų milicijos vadais. Atsakydamas Iranas iššovė raketas į Irako teritorijoje esančią JAV karinę bazę, kur tarnauja ir Irako kariškiai. Jokių protestų iš Bagdado Iranui. Kas yra toji valstybė, kurioje kitos dvi šalys lyg niekur nieko ginklu aiškinasi tarpusavio santykius?
Istorinis palikimas
Didžioji dalis Irako yra Tigro ir Eufrato upių slėniuose. Šitoje teritorijoje, vadinamoje Mesopotamija, maždaug prieš 8 000 metų tapo civilizacijos lopšiu. Vienas iš šumerų miestų Urukas, gyvavęs nuo 4 000 pr. Kr., davė vardą Irakui.
Dabartine forma Irako pavadinimas žinomas nuo VI amžiaus. Tūkstančius metų truko natūrali derlingos Mesopotamijos raida, vienos kitas keitė šumerų, akadų, babiloniečių ir asirų karalystės. Po jų valdė persai, kuriuos išstūmė Aleksandras Makedonietis, atnešęs graikų įtaką. Po graikų pasirodžiusius partus išstūmė romėnai. Krikščionybė tenai pradėjo plisti jau I amžiuje.
Siena tarp persiškos Sasanidų imperijos ir tarp Bizantijos imperijos ėjo maždaug ten, kur yra dabartinė Irako – Sirijos siena. Tarpusavio karuose abi imperijos smarkiai nukraujavo.
VI amžiuje Mesopotamijoje pradėjo kurtis klajokliai arabai. Slėnį tarp Tigro ir Eufrato upių jie vadino „sala“, arabiškai – al Jazirah. Taip dabar vadinasi žinomiausias arabų televizijos kanalas iš Kataro.
Iki VII amžiaus pabaigos arabų gentys įveikė persus. VIII–IX a., per visą islamo aukso amžių, Bagdadas buvo pagrindinis klestinčios ir tolerantiškos islamo kultūros centras. Milijoninį miestą ir jo drėkinimo kanalų infrastruktūrą sunaikino mongolai 1258 m., nužudę virš 200 000 gyventojų. Manoma, kad būtent po šio smūgio islamiška arabų civilizacija nebepajėgė atsitiesti.
Vėliau pasirodė turkai, ir Irako teritorija nuo 1533 m. iki 1918 m. priklausė Otomanų imperijai. Šį laikotarpį irgi žymėjo nesibaigiantys regioniniai karai. Jeigu apie 800 metus Irako teritorijoje gyveno maždaug 30 mlijonų žmonių, tai 1878 m. jų tebuvo likę vos 2 milijonai. Gera žinia Lietuvai, kad net nuo 2 mln. galima per šimtą penkiasdešimt metų pasiekti 39 mln. (tiek gyventojų Irake dabar).
Arabai po Pirmojo pasaulinio karo aktyviai veikė, kad būtų įkurta arabų valstybė, jie norėjo sujungti Sirijos ir Irako teritorijas į vieną. Tačiau nugalėtojai nusprendė, kad Sirija bus Prancūzijos protektoratas, o Irakas – Didžiosios Britanijos. Britai surengė plebiscitą, iš kurio paaiškėjo, jog net 96 proc gyventojų norėtų karalystės su monarchu Faisaliu I.
Sukurta Irako Hašemitų karalystė buvo galimybė kraštui vystytis XX amžiuje, tačiau irakiečiai nuėjo įprastu per paskutinį jų istorijos tūkstantmetį keliu, kad lemia tik jėga. Perversmai sekė vienas kitą. Galiausiai 1958 karalius buvo nuverstas ir jį pakeitė dar griežtesnis kariškių režimas.
Trūksta pinigų – užsigrobsime
Iškart po 1979 islamo revoliucijos Irane Irakas pasinaudojo nestabilia situacija ir užpuolė didesnį kaimyną, tikėdamasis atplėšti nuo jo nafta turtingas provincijas. S. Huseiną prieš šiitų mulų valdomą respubliką palaikė visos sunitinės arabų valstybės, išskyrus Siriją. Nors Irake apie 55 proc. gyventojų yra šiitai, o apie 45 proc. – sunitai, ir prie Faisalio I, ir prie S. Huseino valdžioje dominavo sunitai.
Tiek Sovietų Sąjunga, tiek JAV nebuvo suinteresuotos, kad regione įsigalėtų vienas neginčijamas nugalėtojas, nes Irakas ir Iranas buvo vienodai agresyviai imperialistiškai nusiteikę.
Sovietai kiek daugiau rėmė Iraką, pas juos karo akademijas baigė apie 6000 Irako karininkų. Raketas pardavinėjo Irakui, o kalašnikovus – Iranui. Pas save apmokė 600 Irano karininkų. Dvi to meto supervalstybės į Iraną ir Iraką žiūrėjo kaip į pavojingus židinius, kuriuos reikia kontroliuoti bei prilaikyti.
Po 8 metų karo Irakas stokojo resursų, todėl S. Huseinas nusprendė apiplėšti mažą, bet turtingą Kuveitą. Jau 1990 m. JAV kariškiai buvo pasiruošę diktatorių nuversti, bet JAV prezidentas Georgas Bushas nesutiko. Tą padarė jo sūnus prezidentas Georgas Bushas jaunesnysis 2003 m.
Debaatifikacijos pasekmė – Islamo valstybė
Nuvertus Sadamą, tarsi atsivėrė naujų galimybių langas. Iraką valdė Nacionalinė taryba, kurios veiklą prižiūrėjo JAV civilinis administratorius Paulas Bremeris. Nacionalinei tarybai vadovavo šiitas Ahmedas Chalabi. Jo įtikinėjimai Vašingtone, kad Sadamas kuria masinio naikinimo ginklą, daug lėmė JAV sprendimą pulti. Ginklo taip ir nerado, o 2012 m. prancūzų žvalgyba paskelbė, kad, jų duomenimis, A. Chalabi dirbo Iranui.
Prie Sadamo Iraką valdė Baath – Arabų Socialistų partija. Baath arabiškai reiškia Atgimimą. Iš pradžių ji buvo įkurta Sirijoje, vėliau – Irake. Sirijoje partijoje veikė būsimasis diktatorius prezidentas Hafezas Asadas, Bašaro Asado tėvas, o Irake Sadamas į ją įstojo 1956 m. Iš pradžių valdžią eiliniu perversmu užgrobusi partija nacionalizavo verslą, paskui jį privatizavo saviškiams. Iš pradžių skelbėsi kairiaisiais pasauliečiais, o paskui atsigręžė paramos į sunitų dvasininkus, diegė religijos dėstymą mokyklose.
Irake Baath nariai kontroliavo viską, kaip naciai nacistinėje Vokietijoje. Irako Nacionalinė Taryba kėlė idėją įvykdyti šalyje debaatifikaciją, kaip Vokietijoje po karo buvo įvykdyta denacifikacija. Šį siūlymą rėmė JAV kariškiai. Tuo tarpu CŽA ir Valstybės departamentas buvo už švelnesnį variantą dehuseinizaciją.
Buvo pasirinktas pirmas, griežtesnis variantas. Šiitai ėmė keršyti už pažeminimo dešimtmečius. Pradėti persekioti sunitai, kaip Sadamo režimo talkininkai. Areštuota daugybė karininkų, tarnavusių Sadamui. Iš šių dviejų engiamų grupių palaipsniui susiformavo Islamo valstybė.
Barackui Obamai neatsakingai sumažinus JAV kontingentą Irake, šalyje susidarė jėgos vakuumas. Jame netrukdomi skelbė savo idėjas religiniai sunitų fanatikai, turintys kovinį sparną iš Sadamo karininkų. Kadangi daugelis pastarųjų mokslus buvo išėję Sovietų Sąjungoje, Rusija nuo pat pradžių turėjo gerus kanalus Islamo valstybėje.
Šliaužianti Irano okupacija
Irako istorijoje vėl išmušė Irano, buvusios Persijos, valanda. Valdžią Bagdade turėjo iraniečių tikėjimo broliai šiitai. Islamo valstybė buvo bendras jų priešas. Buvo sunku atskirti pagalbą nuo įtakos darymo. Tuo užsiėmė ir Kudso daliniai, ir Irano saugumas, ir daugelis kitų tarnybų, tarp kurių ypatingą vietą užėmė Irano informacijos ir visuomenės saugumo ministerija.
Kai nutekėjo šios ministerijos raštai iš rezidentūros Bagdade, paaiškėjo, jog Iranas apraizgęs visas Irako gyvenimo sritis. Užsakymus gauna Iranui palankūs verslininkai, politikai perkami kyšiais arba šantažuojami. Jaunimas verbuojamas į šiitų milicijos būrius ir vežamas apmokyti į karines bazes Irane. Kadangi Irake jaunimo tarpe bedarbystė siekia 25 proc., savanorių netrūksta. Šiitų milicija, subūrusi 150 000 kovotojų prieš Islamo valstybę, dabar tapo Iranui lojali jėga Irako viduje.
Ypač aktyviai Iraką užvaldyti siekė generolas Qassemas Suleimani. Irake net pastatytos Irano raketos, nutaikytos į Saudo Arabiją ir Izraelį. Dalis Teherano valdžios nepritarė generolo skubėjimui, ir jie pasirodė teisūs.
Iranas į pagalbą malšinti demonstracijoms atsiuntė Islamo revoliucijos sargybinių dalinius. Prieš demonstrantus naudojo kovinius ginklus, virš 100 nušovė, virš 6000 sužeidė. Demonstracijos virto antiiranietiškomis.
Į gatves išėję žmonės šaukiasi naujos diktatūros. Dabartiniame Irako parlamente atstovaujamos visos religinės ir etninės grupės, tačiau jos tarpusavyje kompromisų neranda, kiekviena siekia savo ir kyla betvarkė. Žmonės gatvėje, matę tik diktatūrą ir betvarkę, kuria naudojasi Iranas, renkasi diktatūrą.
Užsikirtusi istorijos plokštelė
JAV prezidentas Donaldas Trumpas labiausiai norėtų išvesti JAV karius iš Irako. Juk tai buvo jo rinkimų šūkis. Įvykdęs jį, padidintų savo populiarumą prieš artėjančius rinkimus.
Išėjus amerikiečiams, pirmiausiai nukentėtų kurdai, kurie Irako šiaurėje šiuo metu faktiškai turi savo valstybę. Nors kurdai yra sunitai, jų vienodai nekenčia ir šiitai, ir sunitai. Sadamas juos nuodijo cheminiais ginklais, turkai juos laiko teroristais, iraniečiai ir šiitinė Irako valdžia jokių sentimentų kitatikiams nejaučia.
Be karo prieš kurdus, prasidėtų dar vienas – irakiečių sunitų karas prieš šliaužiančią Irano okupaciją ir jai pritariančią Bagdado valdžią. Pernykštės demonstracijos parodė, kad nepasitenkinimas yra masinis. Be esamo JAV saugiklio įsipliekstų didelis gaisras. Todėl D. Trumpas nežengia jam naudingo žingsnio išvesti kontingentą.
Irakiečiai, per amžius nematę kito būdo valdyti, kaip jėga, neturi jokių įgūdžių nei tradicijų tvariai susitarti. Vietoj ilgalaikių kompromisų tarp grupių yra sudaromi tik trumpalaikės naudos susitarimai, kurie pamirštami, vos tik pasikeičia situacija. Ir taip per amžius.
Irakas yra pavyzdys valstybės, negalinčios ištrūkti iš užburto savo istorijos rato, į kurį prieš tūkstantį metų jį nubloškė atėjūnai ir kuriame net šiandien neatsiranda pakankamai žmonių, galinčių įgyvendinti alternatyvą kietai rankai. Iš pradžių toji pasirinkta ranka teikia vilčių, o paskui nuvilia. Tada vėl viskas iš pradžių, ir neaišku, kas galėtų pakeisti šitą užsikirtusią plokštelę.