O jo vertė – kaip gero legionieriaus Kauno „Žalgiriui“. Gyvenamąją vietą jam parinko išskirtinėje erdvėje – dviejų didžiausių Lietuvos upių santakoje, šalia Kauno pilies mūrų. Jo oficialus vardas – „Laisvės karys“, ir jis atkeliavo iš Ukrainos.
Vytis nėra bet koks raitelis
Nors istorinis Lietuvos herbas Vytis atrodo visai kitaip, žiniasklaida su nacionaliniu transliuotoju priešakyje baigia žmonėms įpiršti, jog ši skulptūra yra Vytis.
Tuo įtikėjusi absoliuti dauguma pamiršta tiesiog palyginti herbo ir skulptūros figūras. Jau nekalbant apie tai, jog labai rizikinga kelti dvimatį heraldinį simbolį į trimatį išmatavimą, abu atvaizdus sieja tik patys bendriausi dalykai: juose vaizduojamas žirgas su raiteliu, kuris ginkluotas skydu ir kalaviju.
Vyties atvaizdo esmę nusako pats seniausias iš metraščių žinomas jo slaviškas pavadinimas „Pogonia“. Vėliau iš jo buvo rekonstruota lietuviška moteriškos giminės forma „VytIs“, arba „vijimasis“, ir atsirado vyriškos giminės forma VYtis, reiškianti karį. Nežiūrint to, paveldosaugininkas iš Kauno į eterį pučia vėjus, jog Vytis yra pilies gynėjas. Ką gi... Jei geriausia gynyba yra puolimas – tada taip.
Jei specialistas sau leidžia tokias laisvas improvizacijas, ką jau bekalbėti apie žurnalistus, kurie lyg užhipnotizuoti kartoja, jog į Kauną atvežė Vytį, ir taip skleidžia naują tikėjimą plačiajai visuomenei. Tokiu keliu einant, ir trispalvės spalvas galima koreguoti, jei kažkas pasiūlys kiek kito atspalvio, bet pigesnio audinio.
Simbolio devalvacija
Tarp skulptūros ir mūsų heraldinio raitelio tiek pat panašumų, kiek yra tarp Lietuvos himno ir kokios nors kitos žinomos dainos. Formaliai himnas irgi daina. Bet ji išskirtinė.
Jei pradėtume plakti viską į vieną krūvą ir pagal savo skonį ar nuotaiką rinktumėmės, ką sugiedojus, paprasčiausiai liktume be visus Lietuvos žmones vienijančio himno.
Kas giedotų „Lietuva brangi“, kas – „Lietuviais esame mes gimę“, o kas rinktųsi „Tris milijonus“. Neliktų to, kam skirtas himnas – visus sutelkti po viena giesme, kaip mus sutelkia mūsų žemė, mūsų praeitis, mūsų kalba.
Lygiai tą pačią sutelkimo funkciją atlieka ir herbas, vienas iš valstybės simbolių. Jei pradėsime kiekvieną raitelio atvaizdą vadinti Vyčiu, toje daugybėje tiesiog ištirps išskirtinė Vyčio paskirtis išreikšti mūsų valstybingumą.
Tai yra į priekį šuoliuojantis ir priešą vejantis kardu užsimojęs raitelis. Politkorektiški šiuolaikiniai interpretuotojai aiškina, jog jis veja priešą iš gimtosios žemės.
Būkim biedni, bet teisingi: lietuviai buvo imperinė tauta, užkariavusi didžiulius plotus į Rytus nešina šiuo herbu, o kaimynai iš visų pusių bijojo grobikiškais antpuoliais garsėjusių lietuvių. Aišku, mūsų laikais vertybės kitokios, ir galime įsivaizduoti, jog šuoliuojantis raitelis vejasi savo svajonę ar nugina užpuoliką nuo gimtųjų namų.
Kaune statoma skulptūra vaizduoja ne šuoliuojantį, ne vejantį žirgą, o atsistojusį piestu. Jei norite trumpo pavadinimo jam, vietoj Vyties geriau tiktų PiestA.
„Laisvės kario“ raitelis nėra susitelkęs puolimui ir gynybai, kaip mūsų herbe, o išsikėtojęs lyg kviesdamas kartu pabaliavoti. Mūšyje taip atsidengęs karys yra pažeidžiamas kaip šiaudinė kaliausė.
Kauno puošmenos laikysena atmestomis į šonus rankomis labai primena vaikystėje daug kartų matytą Antrojo pasaulinio karo nuotrauką, kurioje politrukas kelia į ataką raudonarmiečius. Iš pradžių po ta nuotrauka rašydavo „Už Staliną! Už Tėvynę!“. Vėliau pirmą šūkį nupūtė pasikeitusi Kremliaus valdžia.
Piestu stovintis žirgas nėra Vyčio žirgas. Taip tradiciškai vaizduojamas šv. Jurgis, nuduriantis ietimi drakoną. Maskvoje jam, kaip miesto globėjui, pastatyta skulptūra, sukurta Zurabo Cereteli. Ant piestu stovinčio žirgo Peterburge sėdi miesto įkūrėjas Petras Pirmasis.
Bet kuo čia dėtas mūsų Vytis?
Nepainiokime herbo ir begalės įmanomų raitelio atvaizdų. Užsižaidus yra pavojus likti be aiškiai suvokiamų valstybingumo simbolių.
Ir visai nesvarbu, kad tas raitelis Kaune net didesnis už Anglijos liūtus Trafalgaro aikštėje. Taip Britanijos neperspjausi, kaip Rusija neperspjovė Europos, gamindamasi didžiausią pasaulyje carą patranką, kuri niekada neiššovė, ir liedama didžiausią carą varpą, kuris skilo niekada nesuskambėjęs.
Galbūt dalis susižavėjusiųjų net nematė skulptūros modelio ar nesusimąstė, žiūrėdami į jį, ir tiesiog pritarė tariamo Vyčio statybai, galvodami, jog miestas turės didžiausią Lietuvos herbo atvaizdą.
Gerbiamieji patriotai! Argi ženklo dydžiu galima matuoti meilę Tėvynei ir patriotizmą? Stovės caras Vytis, o po juo būriuosis eilės norinčių selfio su didžiausio Lietuvoje eržilo geležiniais pautais.
Ne Vytis, o Piesta
Skulptūros turi autorius. Kartais kelis. „Laisvės raitelis“ dalyvavo oficialiame konkurse kaip Artūro Sakalausko kūrinys. Beje, kalbinau ne vieną skirtingų kartų menininką ir visi tvirtino, jog darbas prasilenkia su jiems žinoma A. Sakalausko darbų stilistika. Aišku, įmanomi ir naujo stiliaus proveržiai kūryboje.
Deja, visi kaip vienas labai blogai vertino skulptūros meninį lygį, nepriklausomai nuo to, kokią kryptį atstovavo kalbinamas menininkas. Ir modernistams, ir realistinių skulptūrų kūrėjams, į kuriuos kreipiausi nuomonės, šis raitelis atrodo mažos meninės vertės darbas.
Tas pats teigiama vasario mėnesį paskelbtame Lietuvos dailės kritikų, dailės istorikų ir kultūros tyrėjų pasirašytame atvirame laiške: „dėl žemokos meninės kokybės žirgas, deja, atrodo apgailėtinai. Pretenzijos į realizmą, bet anatomiškai žirgo skulptūra neįtikina, nežavi. Raitelio poza yra beveik neįmanoma derinyje su žirgo poza.“
Man asmeniškai „Laisvės karys“ primena išdidintą šachmatų žirgo figūrėlę. Atsimenate, kaip Ostapas Benderis nupiešė obligacijų sėjėjo plakatą, kurį atidengus net ožka žagtelėjo? Dydis ir Kisos šešėlio kopijavimas neišgelbėjo didžiojo kombinatoriaus.
Panašų į kauniškį piestu besistojantį žirgą su raiteliu matome Kijeve 2003 m. pastatytame paminkle X a. kunigaikščiui Sviatoslavui Narsiajam. Po kunigaikščio kojomis pavaizduotas raitas Kijevo Rusios karys su ietimi ir skydu. Šį darbą atlikę skulptoriai pasidėjo sau pagrindus dar didesnės panašios raitelio skulptūros kūrimui. Ietį į kardą pakeisti nėra sunku.
Autorystės mįslė
Paminklo Sviatoslavui Narsiajam autoriai yra nuo 1999 m. kartu dirbantys ukrainiečių skulptoriai Olesius Sidorukas ir Borisas Krylovas. Jie yra pastatę apie trisdešimt paminklų Ukrainoje. Žinant, kaip nelengva laimėti konkursus, ypač jei jie vyksta korupcija garsėjančioje valstybėje, galima sakyti, kad jiems labai gerai sekasi.
Prie „Laisvės kario“ projekto įgyvendinimo daug prisidėjusio Ukrainos labdaros fondo „Kunigaikščių Ostrogiškių karūna“ tinklapyje yra platus pasakojimas apie skulptūros kūrimą.
Dėmesio! Naujiena!
Tinklapyje „Vyčio“ fondo pirmininkas Vilius Kavaliauskas teigia, kad „ukrainiečių skulptoriams pavyko“ perteikti kovos už nepriklausomybę idėją.
Nejaugi V. Kavaliauskas pamiršo, jog Lietuvoje jo vadovaujamo fondo konkursą laimėjo Arūno Sakalausko „Laisvės karys“? Ir Lietuvoje šis darbas pristatomas kaip A. Sakalausko! Ar nebus jo vardas panaudotas kaip širma, nes be lietuviškos autorystės skulptūros šalininkų gretos būtų smarkiai išretėję?
Minimame tinklapyje A. Sakalauskas niekur nėra pavadintas autoriumi. Jis pats interviu teigia buvęs tas, kuris pasiūlė ukrainiečių tandemui dalyvauti konkurse. Tačiau lietuvio kaip kūrėjo vienas iš autorių B. Krylovas interviu nemini, bet pabrėžia, jog kūrimo metu Arūnas, būdamas Lietuvoje, daug padėjo įvairiais organizaciniais klausimais. Trumpai tariant, ne autorius, o vadybininkas.
Jei mažą modelį vis dėlto nulipdė A. Sakalauskas, jį išdidinęs ukrainiečių tandemas negali vadintis autoriais. Įprasta, kad skulptoriams prie didelių darbų talkina pameistriai, arba gizeliai, bet jie netampa bendraautoriais.
Lietuvos užsienio reikalų ministerijos tinklalapyje kylantis autorinių teisių klausimas diplomatiškai užglaistomas, autoriais įrašius visus tris. Taip pristatomas mažesnio „Laisvės kario“ atidengimas prie Lietuvos ambasados Kijeve.
Kauniečiai, kieno sukurtą skulptūrą jums pastatė garantu pasiskelbęs meras?!
Kokiais keliais bus atsiskaityta?
Kitas klausimas – už kokius pinigus pastatė. „Vyčio“ fondas teigė, kad statys už suaukotas lėšas. Lukiškių aikštės stadijoje fondo pirmininkas prisipažino surinkęs keliasdešimt tūkstančių. Kiek surinkta dabar – nesakoma. Paminklas su pastatymo darbais kainuos apie 700 000 eurų.
Panašiai vyko ir su Vinco Kudirkos paminklu Vilniuje priešais Vyriausybės rūmus. Projekte veikė tie patys V. Kavaliauskas ir A. Sakalauskas. Irgi žadėta pastatyti už suaukotas lėšas, o baigėsi tuo, kad didžiąją sąskaitų dalį teko padengti valstybei.
Panašu, kad vėl įgyvendinama išbandyta schemutė: kaip išvažiuota su himno autoriumi, taip jojama su herbo raiteliu.
V. Kavaliauskas minėtame interviu teigia, jog meras V. Matijošaitis asmeniškai garantavo, jog „nebus jokių skolų“. Kyla klausimas, ar galima su miesto biudžetu elgtis kaip su nuosava pinigine?
Ukrainoje daug pastangų, kad projektas būtų įgyvendintas, įdėjo labdaros fondo „Kunigaikščių Ostrogiškių karūna“ vadovas, Ukrainoje keliais užsiimantis verslininkas Robertas Gabulas. Matyt, ir jam gerai sekasi su užsakymais, nes yra gavęs Ukrainos nusipelniusio kelininko vardą.
Nors tikrai nelengva dirbti neišpasakytos korupcijos apimtoje šalyje. Kaip mums trūksta tokio žmogaus Lietuvoje, kur neseniai auditas nustatė, jog kelininkų tarnybose dingę ir asfaltu užlyginti milijonai eurų!
Įdomu, kad pagrindiniais fondo partneriais R. Gabalis įvardina tik O. Sidoruką ir B. Krylovą, o A. Sakalauską pamini kaip naudingą konsultantą.
„Mes sukūrėme bendradarbiavimo su „Vyčio“ fondu schemą ir dabar sėkmingai judame pirmyn“, sako verslininkas kelininkas.
Rytietiška gigantomanija
Į Lietuvą atkeliavo rytietiškas tradicijas pratęsiantis monumentas. Kaip ir dera Rytams, jis yra pats didžiausias.
Tokių grožybių galima į valias prisižiūrėti nuo Kinijos, Rusijos iki Albanijos, tokio stiliaus paminklus kepa Ukrainoje, bet jų nerasite tarp dabar statomų demokratinėse Europos šalyse.
Visa laimė, kad neaiškios autorystės „Laisvės karys“ su visu savo šleifu nutūpė ne sostinėje. Kaunas nepaliauja blaškytis tarp kraštutinumų: meras – tai ubagų karalius, tai milijonierius; tualetų arba nėra, arba surenčia aukso vertės būdą; medžių arba neprižiūri, arba išpjauna be atodairos.
Dabar pasipuošė didžiausiu pereinamojo laikotarpio iš sovietizmo į Europą paminklu, kad ateityje nekiltų abejonių, kur dvasiškai gyveno miestas antrame XXI a. dešimtmetyje.
Kaunui pavyko patvirtinti, jog noras pasipuikuoti bet kokia kaina dažnai virsta tragikomišku vaizdeliu.